(2009.11.22)

Lietuvos neįgaliųjų mėgėjų meno kolektyvų šventė ,,Vilties balsai" - kasmetinė šalies neįgaliųjų meno kolektyvų apžiūra-konkursas, organizuojamas dviem turais. Šiais metais Širvintų neįgaliųjų draugijos ansamblis "Viltis" pirmajame ture užėmė pirmąją vietą ir buvo pripažintas geriausiu Vilniaus ir Utenos apskrityse. Širvintiškiai antrajame ture rungsis su kitų apskričių nugalėtojais dėl geriausio kolektyvo vardo gruodžio 5 dieną. Linkime jiems didžiulės sėkmės.
Ansambliui "Viltis" jau aštuoniolika metų. Kolektyvo nariai nuolat keičiasi. Tačiau yra ir labai senai dainuojančių ir grojančių. Štai Juozas Vietrinas ansamblyje nuo pirmosios dienos. Daug metų dainuoja Irutė, Jadvyga. Danguolė - kolektyvo siela, turi sukūrusi ir savo dainą. Šiuo metu ansamblyje keturiolika narių. Beje, kolektyvo nariai ne tik dainuoja ir groja. Daugelis jų - draugijos aktyvistai - galima jais pasikliauti bet kuriuo klausimu - niekada nesako "nenoriu, negaliu, neateisiu".

Praeitą ketvirtadienį Širvintose vyko kiek neįprastas susitikimas. Į "Buratino" lopšelio - darželio salę rinkosi darbuotojai, tėvai, rajono Tarybos nariai, žurnalistai. Sukviesti direktorės V. Vaskelienės susirinkusieji dvi valandas aptarinėjo tris dalykus - "išporceliuotą" darželio tvorą, A. Astiką ir rajoninę spaudą. Tiksliau - tvorą gynė, o A. Astiką ir spaudą - koneveikė. Tik sunku buvo suprasti, ar tik A. Astikui priklausančią "Širvintą" ar apskritai visą spaudą peikė. Gal kiekvienas kitaip. Tiesa, buvo ir ginančių rajono rašeivas. Ginančių A. Astiką neatsirado.
Tiems, kurie neseka rajono politinių kovų - šiek tiek istorijos. Lopšelis - darželis "Buratinas" du metus kaupęs tėvų pervedamus du procentus nuo sumokėtų mokesčių, sukaupė reikiamą sumą ir pakeitė skylėtą ir neatliekančią savo funkcijų darželio tvorą. Kaip pasakojo tvoros keitimo iniciatoriai, problema buvo opi - per skylėtą darželio tvorą landžiojo į darželio teritoriją kas tik netingi - paaugliai rinkdavosi išgerti, šunys, katės teršė smėlio dėžes. Neretai ir darželio vaikai taikydavosi išlįsti pro žiojėjančias skyles.

O koks didelis ir stiprus gali būti pažintas gerumas! Kiek daug jame gali būti gyvybės ir vilties, kiek daug stebuklingų galių gali nešti savyje! Ir visai nesvarbu, kaip gerumas atrodys. Gal tai tik švelnus pavasarinis drugelio prisilietimas. Nebūtiniai gerumas turi būti toks didelis, kaip koks basakojis milžinas, kurio viena koja stovi ant auksinės ražienos, o kita - ant kieto, perdžiūvusio, tiesiog plytomis virtusio grumstuoto dirvono. Taip, gali atrodyti, kad tavo sutiktas gerumas rankomis gainioja debesis, o akimis kalbasi su saule. Gal dėl to, kad gerume gali matyti šviesą ir nubanguojančius tolius, paslaptingus kraštus bei pajusti net iš kažkur atklydusio nepažinto vėjo gaivumą arba palaimingą ramybę...

Gyveno kartą, gal prieš kokį šimtą metų, maža mergaitė. Turėjo ji mamą ir tėtį, gyveno name su dideliu sodu, o prižiūrėjo ją auklė - vienuolė. Su aukle mergaitė praleisdavo ištisas dienas - drauge mokydavosi, skambindavo pianinu, vaikštinėdavo ir, žinoma, žaisdavo... Auklė išmokė ją žaisti ir žaidimą, kurį jos vadindavo "Kaip gerai, kad...". Kaip jį žaisti? Ogi reikia pasakyti "Kaip gerai, kad ..." ir pratęsti mintį užbaigiant sakinį "nes ...".
Kartą mergaitė siuvinėdama įsidūrė. Atbėgo pas auklę ašarų pilnomis akimis ir rodo jai kraujuojantį pirštelį. O auklė nepradeda guosti mergaitės, bet siūlo jai: "Žinai, pažaiskime mūsų žaidimą "Kaip gerai, kad...".

Lietuvoje kopūstų rauginimo metas. Paprastas dalykas. Pusdienis šeimyninės talkos, pora savaičių priežiūros ir ant stalo, šalia garuojančių bulvių su spirgučiais, puikuojasi raugintų kopūstų lėkštė. O jeigu dar pamaišyti su svogūniukais ir aliejumi, dar vienas kitas stiklelis "miško aido", ech... ir žiema tampa nebaisi. Myliu lietuvaičius už jų darbštumą, bet ar Lietuvoje šiuo metu tik kopūstai rūgsta?

Tebūnie man leista su gerbiamais skaitytojais pasidalinti viena kita mintimi apie mūsų lopšelyje-darželyje vykusio mūsų bendruomenės susitikimo su rajono politikais ir rajono žiniasklaida vertinimus.
,,Širvintų krašto" žurnalistai šį susitikimą pavadino šou su klaustuku. Šou tai šou, tik kodėl su kabutėmis?
Mūsų žmonėms tai nebuvo šou. Mes manome, kad tokių pokalbių ir mums visiems, ir politikams labai reikia dėl kelių priežasčių. Pirmiausia - žmonės gauna galimybę matyti ir girdėti politiką betarpiškai, ne per žurnalistų komentarus. Žmonėms tai labiau patinka, nes yra objektyviau. Išvadas jie sugeba patys padaryti. Ir šio susitikimo metu žmonės tą progą turėjo, o ir ateityje norės turėti. Aš tuo labai džiaugiuosi, nes žmonės pilietiškėja.

Praėjusį penktadienį Vileikiškių kultūros namuose surengta nuotaikinga Musninkų seniūnijos rudens šventė, kurią vedė "Juodoji pesimistė" (Musninkų kultūros namų direktorė Dalia Kiaulevičiūtė) ir "Baltoji optimistė" (Vileikiškių filialo vadovė Ingrida Barauskienė). Į svečius vileikiškiečiai pakvietė didelį būrį svečių. Šventėje dalyvavo meras Kęstutis Pakalnis, mero patarėja Jadvyga Barbaravičienė, Savivaldybės administracijos Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėja Vita Majerienė, Kultūros centro direktorė Sidona Ušackienė, Musninkų seniūnė Birutė Jankauskienė, Vileikiškių bendruomenės pirmininkas Zenonas Miselis, nuolatinis rėmėjas Arvydas Miselis su žmona. Šventės vedėjos vakaro metu žiūrovus nuteikė, kad rudenį - ne vien juoda spalva. Šalia ir balta, ir raudona, ir mėlyna - visas spalvų spektras. Šventės dalyviams ir svečiams buvo suteikta galimybė į paveiksle nupieštą vazą įmerkti savo įvairiaspalves gėles. Pirmąją savo gėlę nupiešė K. Pakalnis. Jam pabaigoje ir buvo atminimui įteiktas renginio metu nupieštas paveikslas. 

Jau kuris laikas nerimsta kalbos, kyla nepasitenkinimas, kad sunkmečiu Savivaldybėje steigiami nauji etatai, priimami nauji žmonės. Klausimų apie Savivaldybėje įsteigtus naujus etatus sulaukiame ir mes, žurnalistai. Prašoma išsiaiškinti, kas gi ten pagaliau vyksta. Kodėl, kai Damoklo kardas kybo virš mokytojų, kultūros darbuotojų, darželių auklėtojų galvų, Savivaldybė skaičiuoja naujus veidus.