Iki šiol sapnuoju senąją savo kaimo biblioteką. Ir vis skubu išsirinkti pačią storiausią ir pačią
įdomiausią knygą, kol neišvarė lauk bibliotekininkė teta Zina.
Gal todėl man tokia miela Pavilnio biblioteka, kad primena aną iš vaikystės laikų. Paprastas kuklus
medinis namas -- kadaise buvo gyenamasis. Knygos čia apsigyveno 1952 metais, nors pati biblioteka Pavilnyje atsirado dar 1948 - aisiais, bet tada tai tebuvo vienas kambarys 47- ame name Džiaugsmo gatvėje.Dabartinis adresas Gražioji 3.
Gražūs yra tie Pavilnio gatvių pavadinimai, o ir pats rajonas, nors ne toks žinomas, kaip Žverynas ar Užupis, ne kiek už tuos ne prastesnis. Tyla, grynas oras -- o ir iki Senamesčio
tik apie dešimt minučių su miesto autobusu. Gal todėl čia noriai žmonės stato namus, net ir ekonominės krizės laikais. Tai ir skaitytojų daugėja, džiaugiasi ponas Petras Steponkevičius, vyr. bibliotekininkas.
Šiam kultūros židiniui jis vadovauja nuo 1992 metų, ir pats gyvena netolese. Kitos keturios darbuotojos atvažiuoja iš kitų miesto rajonų.
Viduje jauku, šilta, ramu. Atrodo, net katinas kažkur murkia. Ne, čia joks katinas, tik senos lempos ir naujutelaičiai kompiuteriai tyliai dūzgia.
--- Kas nugalės, knygos ar kompiuteriai? -- klausiu pono Petro.
--- Manau, knygos atsilaikys. Knygų skaitymas yra toks didelis malonumas, kad joks kitas jo nepakeis.Keista būtų laukti kitokio atsakymo iš žmogaus, kurio visas gyvenimas susietas su knygomis. Kaip 1984metais baigė Vilniaus universitetą, , taip su nedidelėmis
pertraukomis ir dirba šioje srityje.
--- O tamsta kokia literatūrą mėgsti?
--- Įvairią, dabar skaitau psichologinius trilerius. Šeimoje žmona ir dukra noriai skaito, sūnus, deja, neranda šiam reikalui laiko!
Ką gi, moterys visur yra aktyvesnės, jų visur daugiau -- ir bibliotekose, ir teatruose, ir bažnyčiose.
Matriarchatas artėja.
--- O kaip atlyginimas, ar pakankamas?Petras ir darbuotojos kukliai šypsosi, bet neatsako.
--- Įsivaizduokite, kad esu burtininkas: ko paprašytumet?Ponas Petras susimasto -- Gal remonto... stogą jau reikia taisyti ir apskritai...Apsižiuriu -- senos lentynos man žadina nostalgiškus jausmus, bet jaunesniam žmogui jos tikriausiai atrodo nekaip. Moderniausia bibliotekos dalis -- kambarys su kompiuteriais. Čia visada sėdi keletas žmonių, daugiausia jaunimas.
--- Ar buna taip : ateina žmogus prie kompiuterio, o paskui ir knygą paima?
--- Buna, o kaip gi! Ypač jaunos mamos iš aplinkinių namų. Gal atvirkščiai -- norinčių dirbti su kompiuteriais čia, bibliotekoje, laikui begant mažės, nes dabar praktiškai kiekviename name atsiranda nuosavas. O knygos brangsta,kiekvienos nenusipirksi. Tai skaitytojų nesumažės, -- mano pašnekovas lieka optimistu.
--- O ką darote su senomis, suplyšusiomis knygomis?
--- Privalome atidduoti į makulatūra -- ankščiau net pažymos reikalaudavo. Neseniai nurašėmė visą "socrealistinę" literatūrą. Ber kas norėjo, galėjo tas knygas pasiimti.
Tapo liūdna. Esu įsitikinęs, kad jokių knygų nevalia naikinti, nepriklausomai nuo turinio, nes kiekviena yra savo laiko, savo epochos neįkainojamas dokumentas. Ir tų dokumentų vertė tik didėja.Neseniai radau prie šiukšlyno 1952 metų leidimo knygą "TSKP dokumentuose ir nutarimuose". O ten -- garsus "nutarimas" dėl Achmatovos ir Zoščenkos, be kurių neįmanoma suprasti nei šių žmonių tragiškų likimų, nei anos žiaurios epochos.
Kitą kartą tarp išmestos "sovietinės" literaturos radau vieno geriausio rusų poeto Andriejaus Voznesenskio knygą, nurašyta net iš Nacionalinės bibliotekos! Prisiminiau mano tėvo, dirbusio viena žiema kolukio katilinėje,
pasakojima -- kaip atėjo bibliotekininkė, ta pati niekada nesišypsanti teta Zina su šūsnim knygų, ir liepė visas sudeginti. Ir stebėjo iki galo, kad tėvas nei vienos sau nepasiimtų.
Bet šitų istorijų ponui Petrui nepasakojau. Jis ir pats žino, kad knygų, kaip ir žmonių likimai yra skirtingi.
Atėjo pagyvenęs žmogus -- ieško ankstyvojo Marcinkevičiaus. "Yra, yra, -- maloniai atsakė darbuotoja.Gerai, kad bent poetas Justinas Marcinkevičius nepateko į "socrealistų" gretas kartu su savo kolega Andriejumi...
--- Kas sprendžia, kokias naujas knygas gaus jūsų biblioteka?
--- Centrinė biblioteka, bet mes atsižvelgiam ir į skaitytojų pageigavimus. Gaila, kad su leidyklomis dabar beveik neturime ryšio. O ir kai kurių skaitomiausių žurnalų, ypač užsienietiškų, negalime prenumeruoti -- truksta lėšų.
Negerai, kai trūksta pinigų -- bet būtų dar blogiau, jeigu pritruktų skaitytojų. Tada neišgelbės jokie finansai.
Tikekimes, kad to neatsitiks, ir mes niekada neišduosime knygų.