Sveiki, mielieji,

sinoptikai sako, kad šis ruduo bus šiltas ir saulėtas! Kaip smagu! Jau užsimiršti baigia, kad vasara buvo... Todėl viltis, kad šiluma sugrįš, maloniai šildo gomurį šilto pieno puta ir auksinių miškų perspektyva. Ne toks piktas ir lietus atrodo, kai žinai, kad vieną dieną liausis...

O miestas jau pilnas mokinukų. Tai vienur, tai kitur – būriais ar po vieną kažkur skuba. Įdegę, papurgalviai, išaugę pernykštes kelnes, per trumpomis rankovėmis, šypsenų nutviekstais veidais. Visai ne tie, kurie pavasarį pasklido po apylinkes – išblyškę ir sulinkę nuo ilgo sėdėjimo suoluose ar slėpimosi po jais, kad tik nepakviestų atsakinėti neišmokusį pamokos. Vasaros pabaigoje jie kupini ryžto ir tikėjimo – šiais metais tai mokysiuos... Taip naivu ir vaikiška. Kiekvienas tėvas žino – jau po savaitės, kitos šio ryžto nebeliks nė kvapo... Tačiau vis tiek miela ir gražu. Juk taip panašu į mus, jau seniai suaugusius ir protingus, tikinčius, kad rytojus bus kitoks, ir kad kitą savaitę mes pagaliau pajėgsime įgyvendinti viską, ką atidėliojome metų metus...

Tad už tikėjimą. Už tikėjimą, kad rytojus bus šiltesnis, gražesnis ir jame gyvena mūsų svajonių išsipildymas.

Visada Jūsų –

Vilma Valiukevičienė