Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje prašė teismo panaikinti Vilniaus r. savivaldybės tarybos balandžio 29-osios sprendimą, kuriuo Vilniaus rajono Zujūnų seniūnijos Balandiškių, Geležių, Leičių, Maskoliškių, Medviediškių, Pilikonių, Pūstalaukio kaimų gatves pavadino Juliano Tuvimo vardu.

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi visas bylos aplinkybes, priėjo išvadą, kad Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimas neprieštarauja galiojantiems įstatymams, Vyriausybės nutarimams ar kitiems teisės aktams, savivaldybės taryba turi teisę priimti sprendimus jos išimtinei kompetencijai priskirtais klausimais, todėl atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Šis Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

„Krašto naujienose“ buvo svarstoma, kokie lenkų poeto J. Tuvimo nuopelnai Lietuvai, Vilniaus kraštui.

Ar J. Tuvimas, lenkų kalba rašęs žydas, nieko bendra nėra turėjęs su Lietuva?- savo laiške redakcijai svarsė ir širvintiškė mokytoja Vanda Karalienė

Č. Milošas „Lenkų literatūros istorijoje“ įvertino poeto J. Tuvimo  kūrybą, - rašė ji. Poemą „Puota operoje“ vadina galinga. Pastebi, jog kita poema „Lenkiškos gėlės“ (sukurta išeivijoje) yra silpnesnis veikalas už „Puotą operoje“. Bet Č. Milošas neabejoja apie poeto J. Tuvimo aukštą vertę lenkų literatūroje, 1962 metais išleistoje knygelėje „10 lenkų poetų“ skaitau J. Tuvimo eilėraščius.

Eilėraštis „DukraiZakopanėje“ lyriškas, šiltas, bet... cituoju: „o tenai, kur buvo mylimas Iljičius, - Tu padėk, brangioji atsiminimui gėlę“. Varšuvos pakraštyje, kur yra senos Karių kapinės, ilsisi 1830-1831 metų lenkų ir lietuvių kovos prieš carinę priespaudą dalyviai – 1963 metų sukilėliai. Šiose kapinėse palaidotas ir J. Tuvimas.

A. Sabaliausko knygelėje „Šimtas kalbos mįslių“ randu faktų apie J. Tuvimo susitikimą su lietuvių rašytojais, kurie buvo atvykę į Lenkiją iš Zakopanės parsivežti J. Bilūno palaikų 1953 metų vasarą. J. Tuvimas mirė 1953 metų gruodžio 27 dieną.

Priėmime lietuvių rašytojams A. Venclova jau anksčiau susibičiuliavęs su J. Tuvimu, perskaitė savo eilėraštį „Lenkų poetui“. J. Tuvimas pakėlė taurę ir kreipėsi į savo kolegas lenkus: „ Aš keliu taurę už senąją, puikiąją lietuvių kalbą ir už tautą, kuri ta kalba šneka. Draugai, mes būtinai turime studijuoti šią nuostabią kalbą, mes turime pažinti ir populiarinti Lenkijoje geriausius lietuvių literatūros kūrinius. Aš pats jaučiu skolaądraugams lietuviams, - bet aš vis tiek išversiu į lenkų kalbą geriausius jų poezijos veikalus“. Poetas J. Tuvimas iš A. Venclovos gavo lenkų – lietuvių, lietuvių – lenkų kalbų žodynus, lietuvių kalbos gramatiką ir lietuvišką elementorių.

Prieš mirtį lenkų poetas J. Tuvimas vartė lietuviško elementoriaus puslapius mėgindamas tarti lietuviškus žodžius.

Mes, Vilniaus krašto žmonės, įsiklausykime į žymaus lenkų poeto, žydo, rašiusio lenkų kalba, žodžius, kurie tokie aktualūs šiandien ir ateityje.

Eilėraštyje „Ex ariente“ poetas J. Tuvimas taria: „Apie saulėtą Sodą Tautų aš, Varšuvos poetas, - dainuoju.“