Tarybos nario komentaras

Jau turėdamas patirties galiu pasakyti – kur labiausiai trūksta pinigų, ten daugiausia erdvės politikavimui. Be abejo visi šie klausimai verti diskusijų ir teisingų sprendimų. Tačiau, kai valandą kalbama apie tai, kodėl nebus sutvarkytas vienas ar kitas kelias, puikiai žinant, kad tai nerealu, nors to norėtų kiekvienas Tarybos narys, klausimų nekyla – rasta proga pasirodyti, kaip kovojama už savo rajono gyventojus. Bet kažin ar verta pagarbos tokia kova, kai sudaromas apleistų kelių sąrašas ir garsiai paviešinamas. Tiesiog – kodėl nėra remontuojamų kelių sąraše šito kelio? Arba šito? Be jokių konkrečių argumentuotų pasiūlymų. Jei tai vadinasi „kova už gyventojų gerovę“, galiu sudaryti sąrašą visų rajono blogybių ir per kitą posėdį jį perskaityti. Užims gal tris dienas, bet būsiu didis liaudies gynėjas?

Tarybos nariai, kurie iš tiesų domisi, iš kur atsiranda ir kaip skirstomos kelių remonto lėšos – tyli. Ar taip klosi, ar anaip – striuka. Ir ne tik mūsų rajone – visur tos pačios bėdos. Lėšų kelių tvarkymui trūko net ekonominio pakilimo laikais, ką jau kalbėti apie sunkmetį. Mūsų rajone lėšos, manyčiau, buvo skirstomos radus artimiausią gyventojams sprendimą – pavesta seniūnijų seniūnams sudaryti labiausiai remonto reikalaujančių kelių sąrašus – pasitarus su bendruomenėmis, įvertinus kiekvieną kelio atkarpą. Juk to dažniausiai reikalaujama iš politikų – kad sprendimai būtų priimami ne popieriniame lygmenyje, o atsižvelgiant į konkrečią situaciją. Seniūnai turi geriausiai žinoti situaciją savo seniūnijose. Tačiau ir seniūnų darbas sukėlė nepasitenkinimo ir kritikos. Širvintų seniūnei L. Griškienei teko pasiaiškinti, kodėl į sąrašą įtrauktas buvusio vicemero V. Radionovo kelias...

Va čia išlenda mūsų, politikų, provincialumas. Opozicijos lyderė Ž. Pinskuvienė griežtai rėmė prie sienos – „tai pasakykite paprastai ir aiškiai – turės V. Radionovas kelią ar ne?“. Pasirodo, negana visų specialiųjų planų, reikėtų patvirtinti ir buvusių, esamų ir būsimų politikų bei jų giminaičių gyvenamųjų vietovių žemėlapį ir arti tų vietų netvarkyti, neremontuoti, nestatatyti. Visai nesvarbu, kad šalia politikų ir jų giminaičių gyvena kiti žmonės, kuriems tų kelių ar kitų paslaugų taip pat reikia. Svarbu nedraugui politiniam priešininkui gerai nebūtų. Tik tada būtų kita bėda – taip ir negalėtume nieko daryti, nes rajonas mūsų mažas, visur gyvena tų politikų ar jų artimų giminaičių. Būtume rekordinis rajonas, gal taptume garsūs savo „nešališkais“ sprendimais?

Širvintų seniūnė bandė paaiškinti, kad tas kelias, kuris toks svarbus Ž. Pinskuvienei, jau 2007 metais įtrauktas į remontuotinų kelių sąrašą, o jos siūlymų sąraše atsidūrė todėl, kad tame kelyje belikusi trumputė atkarpa, kuri yra svarbi ne dėl V. Radionovo sodybos, o dėl tame kelyje esančių 7 kaimų, kuriuose gyvena daugybė gyventojų ir kad kelias nebus asfaltuojamas, o tik sutvarkyta žvyro danga. Tačiau seniūnės žodžiai nuskendo tolimesniuose Ž. Pinskuvienės klausimuose ir Tarybos narių komentaruose. Vadinasi – ne paaiškinimo, o politikavimo reikėjo. Tik kažkodėl politikė Ž. Pinskuvienė tylėjo, kai buvo remontuojamas kelias, šaligatvis, apšvietimas šalia Ž. Pinskuvienės motinos, taip pat Tarybos narės, Marijos Gudonienės namo...

Beje, meras V. Jasiukevičius nuo balsavimo nusišalino – maža ką, jei tame sąraše netyčia yra koks jam ar jo giminaičiui svarbus keliukas – kad vėliau nebūtų apkaltintas...

Jau ne kartą kalbėta ir rašyta apie I. Šeiniaus gatvės rekonstrukciją. Daug metų atgal buvo parengtas rekonstrukcijos projektas, tačiau 2007 metais tapusiai Administracijos direktore Živilei Pinskuvienei projektas pasirodė „perdaug kuklus“. Buvo išleista įspūdinga (skaičiuojama 100 tūkstančių litų) pinigų suma projekto koregavimui. Projektas tapo prabangus. Užėjus sunkmečiui tapo aišku, kad tokio masto projektą įgyvendinti taptų didele našta Savivaldybei, nes visa prabanga neįeina į tinkamas projektui išlaidas ir už ją tektų susimokėti patiems. Tačiau rengti dar vieną projekto korekciją būtų kainavę vėl krūvą pinigų, tad nuspręsta tenkintis Ž. Pinskuvienės parengtuoju, atsisakant dalies prabangos. Remiantis šiuo projektu ir rengti viešieji pirkimai. Taupyta, kiek įmanoma. Tad labai akiplėšiška atrodo, kai pati Ž. Pinskuvienė ima pulti Administraciją – kodėl tiek daug pinigų išleista I. Šeiniaus gatvės rekonstrukcijai, kodėl tokie brangūs suoleliai, želdiniai. Vieni Tarybos nariai tik ranka numoja į tokius pareiškimus. Buvęs meras V. Šimonėlis dar kartą bandė priminti Ž. Pinskuvienei, kad tai dėl jos sprendimų viskas taip brangu. Gal eksdirektorė užmiršo? Ar tokia pozicija tiesiog labai patogi eiline galimybe pasirodyti liaudies gynėja?

Beje, norėtųsi kai kuriems gerbiamiems Tarybos nariams priminti, kad Tarybos posėdis – ne klausimų – atsakymų vakaras ir ne pokalbių šou. Atrodo, kad Ž. Pinskuvienė yra ne Tarybos narė, atėjusi konstruktyviai dirbti ir siūlyti, o viskuo pasipiktinusi žurnalistė, ieškanti sensacijų.

Tai dar labiau išryškėjo posėdžio pabaigoje, kai Ž. Pinskuvienė paviešino anot jos, Draučių tragedijos vertą, kriminalą Čiobiškyje. Žinoma, šeimyninė drama vieno nuosavo namo kieme galėjo baigtis tragiškai. Be abejo, reikia imtis visų priemonių, kad situacija nesikartotų ir negalima nuvertinti nei vieno pasisvaidymo ginklu. Tačiau po tokių politikės pasisakymų iki šiol saugiai jautęsi čiobiškiečiai išties gali pulti į paniką, kad kažkuris kaimynas pasirengęs iššaudyti visą kaimą. Negražiai užsipultas ir Čiobiškio seniūnas, supainiotos seniūno pareigos, stebėtasi, kodėl jis nesiima komisaro vaidmens savo seniūnijoje. Taip pat kyla klausimas, kodėl taip žmones ginanti Ž. Pinskuvienė ėmė juos ir išdavė, nors žmonės prašė neviešinti jų susitikimo, kvietė susitikti slaptai net Ukmergėje neva bijo to kaimyno. O ji ėmė ir paviešino jų paslaptį be jokių skurpulų.

Norėtųsi, kad Tarybos posėdžiai ateityje taptų konstruktyvaus darbo vieta, o ne politinių pokalbių šou „Diena su Živile“. Juk atsakymus į daugumą klausimų galima gauti iš įvairių įstaigų, institucijų darbuotojų jau iki posėdžio, tuomet galvoti, galvoti, galvoti, komitetų metu siūlyti savo sprendimus, dalintis pamąstymais, o Tarybos posėdžio metu pateikti jau galutinai aptartus, išdiskutuotus ir įmanomai geriausius sprendimus. Kaip čia atrodo – Tarybos posėdžio metu, kai jau turi būti priimtas sprendimas, prasideda klausimai, pasvarstymai, diskusijos, kaltinimai. Tai kaip žmonės gali pasitikėti mūsų sprendimais, kai sudaromas vaizdas, kad jie priimami bet kaip? Mes tai žinome, kam skirti tie klausimai – pasirodymui ir politikavimui. Tačiau, gerbiami politikuotojai, žmonėms reikalingi atsakymai ir pasiūlymai, o ne klausimai.

Širvintų rajono Tarybos narys Kęstutis Pakalnis