Ginčas dėl trijų dalykų

Neseniai visa Lenkija buvo pasipiktinusi, kai lietuviai, panašiai kaip Hakatos (vokiečių nacionalistinė) organizacija, pradėjo lenkų mokyklų nutautinimą. Dėl to lenkų veikėjai suorganizavo mokyklų streiką, tokį patį kaip tas, kuris įvyko Vžesnioje (Września). Taip ir palygino. Tiesa, anų laikų mokinių streikas Vžesnioje prasidėjo tuomet, kai lenkų mokiniams buvo įsakyta vokiškai mokytis ne tik paskutinio dalyko, kurio jiems beliko mokytis lenkų kalba, t. y. tikybos, bet taip pat liepta vokiškai melstis prieš pamokas. Lietuvos mokyklose lenkų dėstomąja kalba (jų mažytėje Lietuvoje yra daugiau kaip šimtas) Švietimo įstatymu liepta dėstyti lietuvių kalba Lietuvos istoriją ir geografiją bei pilietinį ugdymą. Tarp kitko, Lenkijoje tautinių mažumų mokyklose Lenkijos istorija ir geografija bei pilietinis ugdymas yra dėstomi lenkiškai jau bent 20 metų.

Mokyklų streikas taip paveikė premjerą Donaldą Tuską (juolab kad jis įvyko prieš rinkimus ir buvo realių nuogąstavimų, jog Teisės ir teisingumo (PiS) lyderis bus jautrus šiai temai ir prikaišios vyriausybei dėl neveiklumo), kad net neprašytas nulėkė į Lietuvą. Pirmiausia sutarė su Lietuvos premjeru, kad lenkų švietimo Lietuvoje problemų sprendimui pašauks bendrą komisiją, kuriai vadovaus abiejų šalių švietimo ministerijų viceministrai.

Šis reiškinys buvo teigiamas tuo, kad prieš kelerius metus nutrauktas dialogas su lietuviais vėl buvo atgaivintas. Deja, iš pat pradžių buvo žinia, kad komisija įstatymo nepakeis, nebent ji gali ką nors ministrams rekomenduoti, kad šie rekomenduotų savo vyriausybėms, o vyriausybė – eventualiai – Seimui. Komisija ką tik baigė darbus, bet jos rezultatai netenkina premjero Tusko, apie ką – kaip praneša žiniasklaida – laiške pranešė savo lietuviui kolegai.

Beje, kol įsiliepsnojo ginčas dėl lenkų švietimo lietuvinimo Lietuvoje, aktualiausia lenkų ir lietuvių nesusipratimų tema buvo pavardžių rašyba lenkiškais rašmenimis. Per keletą metų visuomenė buvo informuojama, jog lietuviai nesutinka, kad lenkai – Lietuvos piliečiai rašytų savo pavardes lenkiškais rašmenimis. Vienas pastarųjų nusprendė išspręsti reikalą pats – apskundė Lietuvą Europos tribunolui… ir bylą pralaimėjo. Tribunolas nusprendė, kad valstybė turi teisę rašyti savo piliečių pavardes pagal valstybinės kalbos dėsnius.

Tarp kitko, problema buvo (ir yra) visiškai antraeilė. Pagal Lietuvos lenkų sąjungą (kuriai priklauso ne daugiau kaip keliolika procentų visų lenkų), paversti pavardes lenkiškomis nori apie 20 proc. Lietuvos lenkų. 80 proc. lenkų – Lietuvos piliečių nemato problemų dėl pavardžių rašymo.

Nešaukime lietuvių prie lentos

Lietuviai nenori leisti kabinti dvikalbes vietovardžių ir gatvių pavadinimų lenteles ne tik ten, kur gyvena lenkų mažuma, bet ir tose vietovėse, kur lenkai sudaro daugumą. Be abejo, tai koliduoja su Europos standartais. Tačiau kol pasmerksime už tai lietuvius ir paskelbsime jiems karą, gal pabandykime šiek tiek juos suprasti. Priminsiu, kad dešimtojo dešimtmečio pradžioje mes taip pat nenorėjome sutikti, kad būtų kabinami dvikalbiai užrašai, ypač Silezijoje. Būtent dėl to ši tema nebuvo gvildenama lenkų ir lietuvių traktato (sutarties) derybose.

Tik 1997 m. priimtas Tautinių mažumų įstatymas sudarė pas mus tokią galimybę. Nuo to laiko Silezijoje legaliai kabo dvikalbės, lenkų ir vokiečių kalbomis užrašytos, lentos. Tačiau turėjo prabėgti dar keliolika metų, kol atsirado (po aršių ginčų!) pirmoji dvikalbė lenta lemkų regione, dar kelios kitos, ir tik tada pirmoji dvikalbė – lenkų ir baltarusių – atsirado Palenkės vaivadijoje. O Lenkija juk etniniu atžvilgiu yra vienalytė valstybė, visos kartu paimtos mažumos sudaro tik keletą procentų visų Lenkijos gyventojų!

Pabandykime įsivaizduoti, kad 20 proc. Varšuvos gyventojų sudaro vokiečiai (arba rusai – galima rinktis), o visoje Mazovijos vaivadijoje tų vokiečių (arba rusų) yra daugiau kaip 60 proc. Ar mes mielai sutiktumėm kabinti dvikalbes lentas Varšuvoje ir gretimoje vaivadijoje?

Lietuvoje gyvena apie 3 mln. žmonių. Sostinėje, Vilniuje, lenkai sudaro apie 20 proc. gyventojų, rusai – keliolika procentų. Šalia Vilniaus, gretimuose Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, lenkai sudaro atitinkamai per 60 ir per 80 proc. gyventojų. Kodėl mums keista, kad lietuviai priešinasi? Jie paprasčiausiai mūsų bijo. Ką mes per pastaruosius metus padarėme, norėdami įtikinti juos, kad jų baimė nepagrįsta? Mūsų arogantiškumas, rėkavimas, dialogo vengimas tą baimę tik dar labiau kursto.

Pirmaisiais bendrų santykių dešimtmečiais aiškinome mūsų gentainiams Lietuvoje, kad geriausia dovana, kokią galime jiems duoti, yra geri santykiai su Lietuva. Jeigu santykiai tarp Varšuvos ir Vilniaus bus geri, tai daugelio lenkų mažumos problemų (o kuri mažuma neturi problemų?) sprendimas vyks geroje atmosferoje. O jeigu tie santykiai bus blogi – jie už tai sumokės.

Be to, sakėme ir lenkams, ir lietuviams: Lenkijos valstybė rems visus teisingus lenkų visuomenės Lietuvoje reikalavimus. Teisingus, tai reiškia tokius, kurie remiasi arba Europos standartais, arba sutartimi, kurios daugelis punktų viršija tuos standartus. Tačiau tuo pat metu sakėme ir savo gentainiams, ir lietuviams: Lenkijos valstybė nerems tų lenkų mažumos lyderių reikalavimų, kurie viršys tuos standartus.

Pastarieji protestai, nukreipti prieš Švietimo įstatymą, tikrai tuos standartus viršija. Lietuvos lenkai turi teisę reikalauti iš lietuvių valdžios to, ko nori. Netgi lietuvių kalbos mokymo lenkiškai. Tai jų reikalas. Lenkijai į šiuos reikalus kištis nevalia! Negali būti taip, kad kiekvieną Lietuvos lenkų reikalavimą, kiekvieną jų protestą nedelsdama remia Lenkijos vyriausybė!

O jeigu lenkų veikėjai Lietuvoje pareikalaus iš vietinės Lietuvos valdžios autonomijos, tai tą reikalavimą irgi paremsime? O kai ateity panorės prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos, tai remsime taip pat?

Mūsų nekritiškas požiūris į lenkų visuomenę Lietuvoje yra įvairiapusis. Štai žiniasklaidoje sužinojome, kad mūsų vyriausybė nusprendė skirti dotaciją bankrutuojančiam lenkų dienraščiui „Kurier Wileński“. Bankrutuojančiam, nors jis reguliariai gauna iš Lenkijos kelių šimtų tūkstančių zlotų dotacijas. Be to, sužinome, kad laikraščio tiražas… du tūkstančiai egzempliorių! Jeigu beveik 300 tūkst. lenkų mažuma Lietuvoje nepajėgia išlaikyti savo laikraščio, tai čia kažkas ne taip. Arba laikraštis niekam tikęs ir nieks jo neperka, arba Lietuvos lenkai nenori skaityti lenkiško žurnalo. Lenkijoje vietiniai laikraščiai, leidžiami daug mažesnėse bendruomenėse nei Lietuvos lenkų, sugeba išsilaikyti, net teikti pelno leidėjams. Lietuvoje stengtis nereikia. Kai pinigų pritrūks, Lenkijos vyriausybė pripils daugiau.

Apakę dėl genties solidarumo, vis didiname lietuvių nepasitikėjimą mūsų ir Lietuvos lenkų atžvilgiu. Emocionaliai ir neapgalvotai besisiedami su viskuo, ką lenkų lyderiai Lietuvoje sugalvos, mes gadiname ne tik lenkų ir lietuvių santykius. Visų pirma kenkiame Lietuvos lenkams.

Juk neparsivesime jų visų į Lenkiją, neišlaikysime. Jie ten pasiliks. Ten gyvens, mokysis, dirbs, sieks karjeros. Kol kas darome viską, kad gyventų, mokytųsi, dirbtų, siektų karjeros aplinkoje, kur pradeda vyrauti nepasitikėjimas, įtarimai, priešiškumas. Ar mes to norime?

Newsweek 28.11-4.12.2011

Prof. Jan Widacki yra teisininkas, 1992-1996 m. buvo Lenkijos Respublikos ambasadorius Lietuvoje

Janas Vidackis (Jan Widacki), www.punskas.p.