L. Hardingas buvo „dienraščio „Guardian“ korespondentas Rusijoje nuo 2007 metų iki 2011-ųjų. Praėjusį vasarį jam, atskridusiam į Damadiedavo oro uostą, liepta skristi atgal – jo į šalį nebeįleido, nes jis Rusijoje nebelaukiamas.

„Guardian“ tai pavadino „pirmuoju etatinio brito žurnalisto išvarymu po Šaltojo karo pabaigos“. Pats L. Hardingas žiūri į savo knygą apie V. Putino Rusiją kaip į tam tikrą prierašą prie ankstesnės kartos garsaus rašytojo ir žurnalisto Malcolmo Muggeridge`o išsakyto Sovietų Sąjungos pasmerkimo, kai tas dirbo dienraščio „Manchester Guardian“ korespondentu 1932–1933 metais.

S. Holmesas rašo, jog, pasak L. Hardingo, „po aštuonių dešimtmečių Rusijoje mažai kas pasikeitė“: „grįžo kremlinologija“, Rusija tapo „didžiausia pasauly šnipų valstybe“, grįžo „KGB slaptumo įpročiai“, „Rusijos valstybinė žiniasklaida vis dar įstrigusi į Šaltojo karo kovos manierą“. Ir taip toliau“.

S. Holmesas priduria, kad nors „tai ne vien L. Hardingo nuomonė, ji – klaidinga“. Anot S. Holmeso, „V. Putinas neatstovauja grįžimui į Sovietų Sąjungą. Jo fenomenas – kažkas labai skirtingo ir daug labiau anarchiško“.

O to įrodymas, anot S. Holmeso, yra „V. Putino netinkamai anonsuotas, bet nieko nenustebinęs sprendimas leistis būti perrenkamam į prezidentus. Iš to matyti, kaip sistema veikia, ar, tiksliau pasakius, neveikia.

Jeigu įsivaizduoji, kad patikima pareigų perdavimo formulė yra vienas pagrindinių bet kokios politinės sistemos komponentų, tai iš V. Putino surežisuoto karūnavimosi akivaizdu, kad Rusija tokio komponento neturi. Palikti sprendimą dėl savo įpėdinio autentiškų rinkimų neprognozuojamam rezultatui priimtina tik tada, kai valdžioje esantieji pralaimėjimo atveju nesitiki pralaimėti pernelyg daug.

Taip ir yra tvirtose demokratijose: rinkimus pralaimėjusių politikų laukia lengvas nutūpimas, o ne beveik visko praradimas. Bet nedemokratinėse sistemose buvę vadovai gali išvengti nemalonių staigmenų tik tuo atveju, jeigu pareigų perėmimo procesui vadovauja tam tikras valdančiosios partijos branduolys. Taip buvo Sovietų Sąjungoje po Stalino ir taip yra Kinijoje šiandien. Tačiau būtent šitos alternatyvos Rusijoje dabar jau nebebėra.

Viena vertus, vis nepopuliaresnė „Vieningoji Rusija“ yra ne organizuota valdančioji partija, o traškanti braškanti balsų klastojimo mašina, valdoma V. Putino lojalistų ir oportunistų, kuriems niekas, o tuo labiau pats V. Putinas, nepatikėtų būsimo šalies vadovo išrinkimo.

Atsisakyti valdžios dabar V. Putinui per daug kainuotų. Jeigu jis išeitų, čia pat atsidurtų teisiamųjų suole – tai neišvengiama. Taip L. Hardingui sako Stanislavas Belkovskis, buvęs Boriso Berezovskio kalbų rašytojas. Tuo atveju, pasak S. Belkovskio, V. Putinui reiktų spręsti klausimą, kaip legalizuoti visus savo pinigus – ir visų savo draugų pinigus bei turtus Vakaruose.

Borisas Jelcinas irgi būtų galėjęs prasiilginti savo prezidentavimą, jei ne jo prasta sveikata. Tačiau jam pasisekė čia pat turėti V. Putiną – parengtą ne tam, kad B. Jelcino sistemą sugriautų, o tam, kad ją išgelbėtų. Dmitrijus Medviedevas, kartoninis įpėdinis, akivaizdžiai nesugebėjo pasitarnauti V. Putinui taip, kaip V. Putinas pasitarnavo B. Jelcinui. V. Putino nutarimas sugrįžti į Kremlių veikiau atskleidžia jo sukurtos sistemos silpnybę, bet ne stiprybę.

V. Putino šalininkai be paliovos reklamuoja tą „stabilumą“, kurį jis Rusijai neva laidavęs. Tačiau jokia sistema, tuo labiau šita, negali būti stabili, jeigu ji priklauso tik nuo vieno žmogaus sveikatos ir išlikimo. Net jeigu V. Putino „fiziniai gebėjimai“, kaip jis pats giriasi, toli pranoksta bet kurio kito sovietų lyderio po karo pajėgumus, režimo pagrindinės institucijos yra tuščiavidurės. Jos turi mažai svarbos Rusijos politiniam gyvenimui.

Pagrindinis to įrodymas yra ne automatiškai vadovams pritarianti Dūma, bet pati prezidento institucija. Nors 1993 metų B. Jelcino konstitucija suteikė jai beveik neribotų įgaliojimų, ji prarado ir užsienio politikos kontrolę, ir galią atstatydinti ministrą pirmininką, kai prezidentūros kiautas buvo ketveriems metams išnuomotas D. Medviedevui. Pastarojo nesugebėjimas postą išlaikyti dar ketverius metus tik rodo, kad pats prezidento institutas Rusijoje nėra galios šaltinis.

V. Putino sistema neturi nieko bendro su „autoritarine DNR“, į kurią nurodo sovietologai, kad paaiškintų nuolatinį liberalių tendencijų slopinimą. V. Putino Rusijos išskirtinumas kyla iš to, kad po komunistų partijos skilimo 1991 metais įvyko biurokratinė fragmentacija, kurios dėka tarpusavy konkuruojančios biurokratų ir verslininkų grupuotės perpumpavo valstybės iždo ir valstybės įmonių pinigus į užsienio bankų sąskaitas, buvusi valstybės nuosavybė perėjo į neaiškias, visuomenės akimis neįteisintas rankas, visuose pareigybių lygiuose įsigalėjo korupcija, toliau vėrėsi praraja tarp turčių ir varguolių, o šalies politinis ir ekonominis elitas tautinį identitetą suprato labai skystai.

Viskas Rusijoje remiasi korupcija, kuri „V. Putino valdžios laikais išaugo šešis kartus. Išsisukti iš karinės tarnybos, įregistruoti įmonę, nusipirkti butą, įstoti į mokslo įstaigą, išlaikyti egzaminą, būti paskelbtam nekaltu padarius tikrą ar tariamą nusikaltimą, sulaukti medikų pagalbos – visam tam gali prireikti valstybės pareigūnų papirkimo.

Kyšių neganda – epideminė, ji iki 50 procentų pakelia visų valstybės perkamų prekių ir paslaugų – nuo ginklų iki greitkelių statybos – kainas. Tai, kad „didžiausios korupcijos žmonijos istorijoje“ žaidime, kaip jį pavadinio ekonomistas Andersas Aslundas, dalyvauja ir garsiosios jėgos struktūros – armija, žvalgyba ir taip toliau – tik liudija tikros hierarchijos nebuvimą. Normalioje hierarchijoje vietos pareigūnai duotų ataskaitą savo viršininkams Maskvoje. Dabar jie to nedaro.

Jeigu esama vertikalės Putino Rusijoje – tai nebaudžiamumo vertikalė. Jeigu esi Rusijos FST pareigūnas, laisvalaikiu dirbdamas samdomu žudiku, tai gali nužudyti žmogų ir tau nieko neatsitiks. Rutininis nesugebėjimas išaiškinti žmogžudystes ir patraukti atsakomybėn bei nuteisti žmogžudžius jokiu būdu nerodo didžiulio valstybės galingumo, greičiau visiškai priešingai.

„V. Putino lojalumo sistema labai priklausoma nuo jo biurokratų armijos sugebėjimo vogti ir imti kyšius“, sakė laikraščio „Moscow Times“ redaktorius. V. Putinas negali priversti viešojo sektoriaus pareigūnus liautis vogus ir prievartavus turtą, lygiai kaip jis negali priversti vyriausybės pareigūnus teikti valdiškoms pareigoms pirmenybę prieš savo asmenišką godumą ir įsipareigoti bendruomenės gerovei.

Pats L. Hardingas pripažįsta, kad Kremlius yra „privatus, pinigus kalantis biznis, kuriame vogti yra patologinis įprotis ir kuris stovi blogai funkcionuojančios politinės sistemos viršūnėje – sistemos, kurioje dažnai sunku atskirti vyriausybės veiksmus nuo organizuoto nusikaltimo“. O Rusijos FST – „iš esmės nusikalstama organizacija, siūlanti gaujų nariams apsaugą ir iš didelių įmonių prievartaujanti pinigus“.

Anksčiau KGB buvo pavaldi politinei Komunistų partijos valiai, tačiau Sovietų Sąjungos Komunistų partijai sugriuvus, griuvėsiuose pasiliko ne tik FST ir jos asocijuotosios agentūros, bet ir visa konsteliacija kitų „našlaičių“, gerai išplėtoti ir dabar iš esmės autonomiškai veikiantys nebeegzistuojančios valstybės fragmentai.

Bandydami išsilaikyti nepalankioje aplinkoje, tie fragmentai ėmė dairytis kitų rėmėjų ir užsakovų. Sovietų psichiatrinės ligoninės, kadaise kankinusios disidentus, dabar gauna banknotais prikištus vokelius iš jaunesnių rusų, siekiančių savo uošvius iškraustyti iš pageidaujamų butų. Politiškai svarbesni yra tokios struktūros kaip „Gazprom“, buvusi tarybinė gamtinių dujų ministerija, dabar neskaidri korporacija, kurioje kontrolinis akcijų paketas priklauso Rusijos vyriausybei, ir valstybės prokuratūra, pasilaikiusi senas baudžiamojo persekiojimo funkcijas, tačiau nebeturinti atsakyti aukštesnei instancijai, todėl atitinkamas privačių šalių užmokestis gali garantuoti bylos pradėjimą ar nutraukimą.

Visa tai rodo, kad Rusijoje dabar nėra „racionalios, vertikalios, prūsiško sukirpimo valstybės“, kaip kai kas charakterizuoja V. Putino režimą. Todėl ir kyla viltis, jog, kadangi į stalinistinę Rusiją sugrįžti jau nebeįmanoma, ir Rusijoje nebėra vieno viską lemiančio centro, ir pasaulis apskritai juda didesnio viešumo ir žmonių bei tautų laisvo apsisprendimo link, Rusijoje ateity gal bus dar didesnis chaosas, bet ne tokia masiškai žudanti priespauda, kokia buvo praeityje, o Rusija gal susiskaidys į mažesnes valstybes, tokias kaip Baltarusija ar ir Padnestrė, kurios didžiulio pavojaus Europai, ko gero, nebekels, bent ne tokio, kokį kadaise kėlė Sovietų Sąjunga.

Dar niūriau ateitį Rusijoje regi buvęs Vladimiro Putino patarėjas Andrejus Ilarionovas. Jo nuomone režimas padarys viską, kad išsilaikytų valdžioje .

Kaip rašo naujienų portalas topnews.ru, A.Ilarionovas įsitikinęs, kad režimas imsis visų priemonių, kad tik išlaikytų valdžią: jis neatmeta opozicijos lyderių mirčių, teroristinių aktų ar net nepaprastosios padėties įvedimo.Tokią nuomonę buvęs patarėjas, o dabar – Ekonomikos analizės instituto vadovas, išsakė vienoje radijo laidoje.

Komentuodamas masinį protestą prieš rinkimų rezultatų Rusijoje falsifikavimą, ekonomistas teigė, kad nereikia turėti iliuzijų, nes Kremlius net neketina paisyti protestuotojų reikalavimų. „Valdžia nepasikeitė, pasikeitė visuomenė”, – pabrėžė jis.

A.Ilarionovo nuomone, valdžiai neatrodo būtina imtis kokių nors pokyčių, o jeigu tokie bus, tai nebent kosmetiniai.

„Valdžia užsiima provokacijomis ir protesto mitingų organizatorių diskreditavimu. Bet visų svarbiausia – valdžia rengiasi revanšui, kai nuo, kabutėse, liberalizacijos ir demokratizacijos, ji pasuks visai kita kryptimi. Tai nutiks labai greitai. Galbūt dar ne šiemet, bet kitų metų pradžioje tapsime liudininkais visiškai kitokių sprendimų ir veiksmų”, – sakė jis.

A.Ilarionovas taip pat aiškino tikįs, kad V.Putinas prezidento rinkimuose vargu ar sulauks bent 34–36 procentų rinkėjų balsų, o tai reiškia, kad gali nepadėti net ir didžiulio masto rinkimų rezultatų klastojimas.

Jis pridūrė negalintis pasakyti, kokių konkrečiai valdžia imsis priemonių. „Tačiau visiškai aišku, kad priemonių yra daug: yra nelaimingi atsitikimai, teroristiniai aktai, ginkluoti konfliktai. Tai suteiks pagrindą įvesti nepaprastąją padėtį, apribojant žiniasklaidą”, – kalbėjo buvęs V.Putino patarėjas.