Visoje Europoje žmonės nuo senų laikų tikėjo gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu, pastarųjų pagalba savo artimiesiems. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį. Tad ne veltui lapkričio pradžioje minimos net dvi vėlių minėjimo šventės. Lapkričio 1-ąją – visų šventųjų diena, lapkričio 2-ąją Vėlinės. Lapkričio 1-ąją liturgine šventųjų atminimo švente paskelbė popiežius Bonifacas IV VII a. pradžioje. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė lapkričio 2-ąja, skirta prisiminti visus mirusiuosius.
Pirmoji šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldiesi.
Lapkričio 1 d. Bažnyčia visada skelbė privaloma švente, Vėlinės kai kur Europoje yra darbo, kai kur – nedarbo diena. Prasidėjus Atgimimui, Lietuvoje 1990 m. vasario 9 d. priimtas įstatymas, pagal kurį lapkričio 1-oji paskelbta nedarbo diena. Vėlinės minėtina švente (tačiau darbo diena) paskelbtos 1990 m. spalio 23 d.  

Priešpaskutinis vasaros sekmadienis tapo išleistuvių diena Širvintų rajono parapijiečių sielų ganytojui kunigui Egidijui Kazlauskui. Po keturių metų tarnystės kunigas Egidijus buvo perkeltas į Punsko (Lenkija) parapiją.
„Tokia jau kunigo dalia – po kurio laiko eiti tarnauti į kitą miestą (Šventas raštas)“ – šį sekmadienį per šventas mišias sakė Širvintų parapijos dekanas Antanas Klimas.

Krikščioniškasis pasaulis (katalikai, stačiatikiai ir anglikonai) pamini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Nors ši diena Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje, yra valstybinė šventė, didžiajai daliai šiandienos krašto gyventojų Žolinės prasmė lieka užrakinta po septyniais užraktais.
Nenuostabu, nes Žolinė visų pirma apeliuoja į mūsų tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Juk ortodoksinė krikščionybė tiki, kad Švč. Mergelė Marija, Kristaus motina, nebuvo palikta žemėje, o paimta su kūnu į dangų. Tokį tikėjimą patvirtinantys šaltiniai siekia III-IV amžius ir šis tikėjimas yra neatsiejama tradicinės krikščionybės dalis.  

2010 m. birželio 30 d. sukanka 43 metai nuo įvykio, išgarsinusio mažą Zarasų rajono Imbrado parapiją, jau sunykusį Kvintiškių kaimą ir nuostabų Ilgio ežerą.
Stebuklingas apsireiškimas prie Ilgio ežero įvyko 1967 m. birželio 30 d. vėlų vakarą. Tuomet dviems imbradiškiams apie 23-24 val. motociklu važiuojant iš giminaičių nuo kalniuko prie kryžiaus pasirodė ant Ilgio ežero švytinti šviesa. Pamanė tuomet jaunuoliai, kad mašina atvažiuoja, bet šviesa neartėjo. Važiuodami per tiltelį pamatė ant sutrūnijusio polio stovinčią jauną nepaprasto grožio mergaitę: ji vilkėjo balta suknele su pelerina viršuje, o jos plaukai buvo auksiniai. Vieną ranką ji laikė pridėjusi prie krūtinės, kita buvo nuleista. Mergaitė žiūrėjo į juos. Jaunuoliai išsigando, motociklas užgeso, tad prariedėjo per tiltelį ir kiek pavažiavus sustojo. Jaunuoliai klausė vienas kito – ar matė tai? Abu įsitikino, kad nesapnuoja. Po kiek laiko tuomet motociklu važiavusi mergina susapnavo tą pačią matytą ant poliaus mergaitę jau kaip Šv. Mariją: ji ašarojo ir klausė kodėl ji tylinti ir apie stebuklą nieko nesakanti žmonėms.  

Šv. Petras (prieš Jėzaus krikštą Simonas) ir jo brolis Andriejus (irgi apaštalas) buvo žvejai. Jėzus, pamatęs juos bežvejojančius pakvietė būti „žmonių žvejais“. Simoną Jėzus pavadino Petru (graikiškai „uola“) ir paskyrė jį apaštalų vyresniuoju. Vėliau Petras tapo Romos vyskupu. Po Jėzaus mirties skleidė krikščionybę Jeruzalėje, Antiochijoje ir Romoje. Nerono įsakymu už tokią veiklą nukryžiuotas žemyn galva 67 metais. Šv. Petras vaizduojamas su dviem raktais (nuo rojaus vartų) vienoje rankoje ir knygoje (evangelija) kitoje. Jis vaizduojamas pagyvenęs, su barzda.
Šv. Povilas (prieš krikštą Saulius) nepažinojo Kristaus, bet įtikėjo po jo mirties. Rašė pamokslus ir dalį Naujojo testamento (laiškus bendruomenėms). Manoma, kad šv. Paulius buvo nužudytas kartu su Šv. Petru tą pačią dieną Romoje. Kai kur nužudymo data fiksuojama – birželio 29 d.
Šv. Povilas (lotyniškas vardas Paulius „mažylis“) vaizduojamas liesas, smulkus. Vienoje rankoje jis laiko knygą, kitoje – kalaviją, kuriuo buvo nužudytas.  

Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų. Po savo kančios jis pateikė jiems daugelį įrodymų, kad yra gyvas, per keturiasdešimt dienų jiems rodydamasis ir aiškindamas apie Dievo karalystę. Kartą, bevalgant prie bendro stalo, liepė jiems nepasišalinti iš Jeruzalės, bet laukti Tėvo pažado, – „apie kurį, – tarė jis, – esate girdėję iš mano lūpų; nes Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Susirinkusieji ėmė jį klausinėti: „Viešpatie, gal tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ Jis atsakė: „Ne jūsų reikalas žinoti laiką ir metą, kuriuos Tėvas nustatė savo galia. Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje, ir lig pat žemės pakraščių“. Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1, 1-11)
 

Didžioji savaitė, ypatingasis Velykų tridienis kviečia mus apmąstyti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kančią , nes be Kryžiaus nebūtų ir Prisikėlimo.
Trumpai priminsiu, kas vyksta didžiojo tridienio liturgijoje. Didįjį ketvirtadienį minim Pakutinę vakarienę, Eucharistijos įsteigimą. „Tai darykite mano atminimui...“. Per kiekvienas Mišias mes atnaujiname Viešpaties vakarienę bei paminime Jo Kančią, laukdami Jo garbingo atėjimo. Ketvirtadienį bažnyčiose gaudžiant visiems varpams giedamas garbės himnas, o jį baigus neskambinama ir negrojama vargonais iki Velyknakčio. Visa aplink nutyla, nes jaučia artėjančią Jėzaus kančią ir mirtį. Didįjį penktadienį švenčiame Kristaus kančios pamaldas, kuriose suspindi Kryžiaus garbė. „O būk pasveikintas šventasis kryžiau, vienintele gyvenimo viltie!“ giedam ir bučiuojam Nukryžiuotąjį.  

„Mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzaus buvo įsakyta.
Jie atvedė asilę su asilaičiu, apdengė juos savo apsiaustais, o Jėzus užsėdo ant viršaus. Didžiausia minia tiesė drabužius jam ant kelio. Kiti kirto ir klojo ant kelio medžių šakas. Iš priekio ir iš paskos einančios minios šaukė:
„Osana Dovydo Sūnui!
Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!
Osana aukštybėse!“
Jam įžengus į Jeruzalę, sujudo visas miestas ir klausinėjo: „Kas jis toksai?“ O minios kalbėjo: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto“.
Mt 21, 6-11
Verbų sekmadienį minime iškilmingą Jėzaus Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Izraelitų minia, matydama  tikrąjį Dievo siųstąjį Mesiją, jojantį ant asilaičio, garsiu šauksmu pripažino Jo dievišką garbę. Kartu tai įžanga krikščionims į prisiartinusius svarbiausius žmonijos išgelbėjimo įvykius. Jėzus Kristus jojo ant asilo, o tai yra gana simbolinis gyvūnas. Žmonėms į kai kurias vietoves ir kalnus sunku užkopti, nukeliauti ir todėl naudojamasi gyvuliais. Artimuosiuose rytuose tam dažniausiai naudojo asilą. Tad, vienas žmogus gali joti tik ant vieno asilo, kuris turi kažkokį vardą. Kiti joja ant kitų su vis kitokiu vardu. Jojikai kyla takais į kalno viršūnę savarankiškai, patiria skirtingus nuotykius ir gali turėti apie kelionę priešingas nuomones. Tačiau viršūnėje visi keliauninkai sustoja toje pačioje vietoje ir mato tą patį reginį.  

– švč. M. Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas, stalius-dailidė, doras ir teisingas žmogus. Jo išrinkimo pašaukimo istorija prasideda šv. Rašto puslapiuose aprašant, kaip sapne jam pasirodęs angelas praneša jo sužadėtinės, švenčiausios mergelės Marijos, prasidėjimą iš Šventosios Dvasios ir kad Jos vaisius šventas. (Mt1, 18-25) Jėzaus gimimas Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu. Dar nepradėjus jiems kartu gyventi, Šventosios Dvasios veikimu ji tapo nėščia. Jos vyras Juozapas, būdamas teisus ir nenorėdamas daryti jai nešlovės, sumanė tylomis ją atleisti.  Kai jis nusprendė taip padaryti, per sapną pasirodė jam Viešpaties angelas ir tarė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes jos vaisius yra iš Šventosios Dvasios.  Ji pagimdys sūnų, kuriam tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“  Visa tai įvyko, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą:
„Štai mergelė nešios įsčiose ir pagimdys sūnų, ir jis vadinsis Emanuelis“, - o tai reiškia: „Dievas su mumis.“  Atsikėlęs Juozapas padarė taip, kaip Viešpaties angelo buvo įsakyta, ir parsivedė žmoną pas save.  Jis negyveno su ja kaip vyras iki ji pagimdė sūnų, ir jis pavadino jį Jėzumi.