Pagal informaciją iš Vilniaus savivaldybės Viešųjų ryšių skyriaus, lenkų organizacijos ruošiasi rengti ateinantį penktadienį. Leidimas surengti mitingą ir prie Seimo atsivesti ne daugiau kaip 5,3 tūkst. žmonių gautas praėjusios savaitės pabaigoje.
Leidimas mitinguoti nebūtinai reiškia, kad mitingas įvyks. Lenkų organizacijos gali atsisakyti mitingo, jei sulauks laukiamų Lietuvos-Lenkijos ekspertų darbo grupės išvadų. Ši darbo grupė, nagrinėjanti Švietimo įstatymo problemas, sprendimą turėtų pranešti pirmadienį.    www.teisinespaslaugos.info

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ,,šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“. Šeimos pagrindą ir pradžią paprastai sudaro santuoka, kuri yra laisvas, savanoriškas vyro ir moters susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius.
Būsimieji sutuoktiniai pasiryžta visą gyvenimą praleisti su savo išrinktuoju, tačiau likimas kartais pateikia itin nemalonių staigmenų, po kurių galima likti ne vien be sutuoktinio, bet ir be visą gyvenimą kaupto turto. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, viskas, ką sutuoktiniai užgyvena nuo santuokos dienos, yra jų bendra nuosavybė, kuri skyrybų atveju jiems abiems dalijama po lygiai.
Alinančių pykčių dalijantis turtą galima išvengti pasirašant vedybų sutartį. Vedybų sutartis – tai sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium (separacija). Joje galima iš anksto numatyti, kokia nuosavybė bus jungtinė, kokia – dalinė, kiek bendro turto kiekvienam iš sutuoktinių priklausys, kiek vienas kitą rems santuokos metu ir santuokos nutraukimo atveju.

Viena iš pagrindinių vaiko teisių, be kurios tinkamo įgyvendinimo neįmanoma normali vaiko raida, yra jo teisė į materialinį aprūpinimą. Šią vaiko teisę atitinka jo tėvų pareiga materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Lietuvoje jau tapo įprasta ir normalu, kad vaiko tėvams dar esant santuokoje, ypatingai sutuoktiniams nutraukus santuoką, vaiko materialiniu išlaikymu rūpinasi tik vienas iš tėvų, dažniausiai vaiko motina. Tačiau tiek Konstitucijoje, tiek Civiliniame kodekse (toliau - CK) įtvirtinta abiejų tėvų (tiek tėvo, tiek motinos) prievolė, kurios jie negali nei atsisakyti, nei perleisti kitiems asmenims, - išlaikyti nepilnamečius vaikus. Pažymėtina, kad su nepilnamečių vaikų išlaikymu susijusios prievolės yra viešosios tvarkos elementas. Išlaikymo prievolės nevykdymas gali būti pagrindas riboti tėvų valdžią (CK 3.180 str.). Taip pat Baudžiamojo kodekso 164 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaikus, kai išlaikymas priteistas teismo sprendimu.

Šiuolaikinėje visuomenėje santuoka jau nėra vienintelis šeimos sukūrimo pagrindas. Tačiau bet kuriuo atveju santuokos reikšmė šeimos atsiradimui, stabilumui tebėra didelė. Santuokos iširimas reiškia ir šeimos iširimą. Dėl šios priežasties šeimos teisė išsamiai reglametuoja santuokos pabaigos atvejus ir procedūrą.
Šiandieninei visuomei būdinga daug ištuokų. Antai 2010 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 30 d. užregistruota 4691 ištuoka, kai tuo tarpu per minėtą laikotarpį sudarytos 6823 santuokos. Kaip vieną iš svarbiausių didelio ištuokos skaičiaus priežasčių galima įvardinti pasikeitusį gyvenimo būdą: didelį užimtumą darbe, aktyvų dalyvavimą visuomeninėje veikloje, stipriai padidėjusį susvetimėjimą, kuris lemia asmens individualizmą. Esant tokiam sparčiam gyvenimo tempui, žmogus verčiamas vis daugiau dėmesio skirti savo darbui, karjerai, o ne šeimai. Minėtos pasikeitusios visuomenės gyvenimo aplinkybės skatina aptarti Lietuvoje galiojančius teisės aktus, reglamentuojančius santuokos nutraukimo teisinius santykius.

Dažnai asmenims, kurie neturi teisinio išsilavinimo, sunku nustatyti, kurio teismo kompetencijai yra priskiriamas jų tariamai pažeistų teisių gynimas. Teisę taikantiems praktikams šis klausimas taip pat neretai sukelia nemažai diskusijų. Teisininkai tai vadina teismingumo institutu, tai antra pakopa asmeniui po priskirtinumo, pagal kompetenciją nustatanti teismą, kuris spręs teisinę reikšmę turintį klausimą. Šio instituto pagrindas yra LR teismų sistema, įtvirtinta Konstitucijoje, Teismų įstatyme bei Civilinio proceso kodekse. LR Konstitucijos 111 str. nustato, kad teismų sistemą sudaro: Aukščiausiasis Teismas, Apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai.

Apkalta – konstitucinis institutas. Istorija valstybės pareigūno apkaltą, kaip specialią pareigūno atleidimo procedūrą, sieja visų pirma su Didžiąja Britanija. Čia vadinamasis „impyčmentas“ buvo naudojamas Karūnų ministrams. XIX–XX a. šis institutas pradėtas sieti su valdžios padalijimo teorija, o tai reiškia, kad procedūra taikoma valdžios pareigūnams – tiems, kurie nėra pavaldūs valdžios hierarchijoje kitiems pareigūnams. LR Konstitucija numato, kad apkalta gali būti taikoma: LR Prezidentui, Seimo nariams ir teisėjams.
Konstitucija įtvirtina tris apkaltos pagrindus: šiurkštus Konstitucijos pažeidimas, pareigūno priesaikos sulaužymas ir nusikaltimo padarymas. Prisiminkime, kad šie pareigūnai turi teisinį imunitetą, kuris reiškia, kad Respublikos Prezidentas negali būti suimtas ir patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn. Jei Seimo narys ar teisėjas Seimo leidimu gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, tai duoti leidimą patraukti atsakomybėn Prezidentą, Seimas kompetencijos neturi.

Daugiabučių namų savininkų bendrija (toliau tekste DNSB) – pagal LR DNSB įstatymo 3 str. – tai yra ne pelno organizacija, įgyvendinanti šio namo patalpų savininkų bendrąsias teises, pareigas ir interesus, susijusius su namo bendrojo naudojimo objektų ir įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo valdymu, naudojimu, priežiūra ir tvarkymu.
Pasižiūrėkime paprastai. Bendrija – tai juridinis asmuo, kitaip tariant, paprasta organizacija, kuriai LR įstatymai leidžia užsiimti tam tikra veikla. 2001 m liepos 1 d. įsigaliojus  naujam LR Civiliniam kodeksui, jo 4.84 straipsniu Savivaldybės buvo įpareigotos skirti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objekto administratorių, tačiau tokie veiksmai neatitinka nei konkurencijos principų, nei vartotojų gynimo, nes nesuteikia sprendimo laisvės daugiabučių namų savininkams. Todėl reikėjo alternatyvos savivaldybės skiriamiems objekto administratoriams. Sukūrus bendriją, sklandžiau vyksta namo administravimas ir eksploatavimas, auga gyventojų aktyvumas ir tarpusavio pasitikėjimas. Bendrijoms, dalyvaujančioms savivaldybių programose, yra sukurtas finansavimo modelis. Tokiu būdu skatinamas bendrijų steigimasis, gyventojai kviečiami aktyviau domėtis savo būsto administravimu bei priežiūra, lengviau pasinaudoti savivaldybės ir valstybės teikiama parama daugiabučiui atnaujinti. Šios „įmonės“ savininkai – tai namo butų savininkai, kuriems labai svarbu, kaip bendrijai sekasi dirbti laisvos rinkos sąlygomis. Daugelis ekonomistų sako, kad sutaupytus pinigus galima prilyginti uždirbtiems pinigams, taigi labai svarbu, kad bendrijos pirmininkas būtų asmuo, turintis įmonės valdymo pagrindų (finansai ir mokesčiai, derybų menas), jis turi kurti maksimalią naudą bendrijos nariams. Gero derybininko ir organizatoriaus pagalba, kai kurių ekspertų teigimu, komunalinius mokesčius galima sumažinti iki 50 proc.

Prieš 6 mėnesius teismas priėmė nutarimą skirti man 1000 (vieno tūkstančio) litų baudą su 12 (dvylikos) mėnesių teisės vairuoti transporto priemones atėmimu už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam. Ar yra tikimybė susigrąžinti vairuotojo pažymėjimą anksčiau laiko?
ATPK 329 str. numato teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo termino sutrumpinimo galimybę. ATPK 329 str. įtvirtina taisyklę, pagal kurią nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, – ir pagal Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą, jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo.

Tikriausiai daug kam sudarant sandorį teko mokėti avansą arba duoti rankpinigius. Tačiau ar visi žino, kuo rankpinigiai skiriasi nuo avanso?
Šiame straipsnyje pateiksime pavyzdį iš teisminės praktikos, kuriame detaliau išaiškintas avanso ir rankpinigių santykis.
Teismų praktikoje buvo nagrinėjama byla, kurioje ieškovas B.R. prašė teismo priteisti iš atsakovo V. P. 20000 Lt rankpinigių bei 20000 Lt baudą už pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovas įsipareigojo parduoti butą ieškovui, nevykdymą. Sutarties užtikrinimui ieškovas sumokėjo atsakovui 20000 Lt rankpinigių, taip pat šalys numatė, kad atsakovui neįvykdžius sutarties sąlygų, jis privalės grąžinti 20000 Lt rankpinigių ir sumokėti 20000 Lt dydžio baudą.
Vilniaus m. 1 apylinkės teismas priėmė sprendimą, kad už sutarties neįvykdymą yra atsakingas nepardavęs buto atsakovas, todėl iš jo išieškotina dviguba sutarties sudarymui užtikrinti gautų rankpinigių suma. Tačiau apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, kuria priteisė ieškovui iš atsakovo 20 000 Lt avansą. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo sumokėta 20 000 Lt suma laikytina ne rankpinigiais, o avansu. Be to, teismas panaikino Vilniaus m. 1 apylinkės teismo sprendimą sumokėti ieškovui 20 000 Lt baudą, nes pagal 1964 m. CK 194 str. netesybomis gali būti užtikrinamas tik galiojantis reikalavimas, o ieškovas nepateikė įrodymų apie pagrindinės sutarties buvimą, todėl nėra pagrindo taikyti baudą.  

Pasikeitus įstatymams, reglamentuojantiems Individualiųjų įmonių apmokestinimą daug IĮ savininkų suskubo pertvarkyti Individualias įmonės (IĮ) į Uždarąsias akcines bendroves (UAB). Pagal galiojančius teisės aktus, IĮ savininkas atsako savo turtu. Bet ar visada? Pateiksime pavyzdį iš teisminės praktikos, kada IĮ turėjo skolų ir buvo reikalauta atlyginti įmonei skolą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau - LAT) nagrinėjo bylą, kuomet AB Ūkio bankas (toliau- bankas) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo (A. Lužo individualios medienos perdirbimo įmonės (toliau – IĮ)) negrąžintą 49197,34 litų sumą, kurią IĮ pasiskolino sudariusi paskolos sutartį su banku. Kauno apygardos teismo sprendimu IĮ buvo pripažinta bankrutavusia ir nutarta ją likviduoti.
Įmonių bankroto įstatymo 33 str. 1d. nustato, jog bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininkų prievoles bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei įvertinami ir parduodami nustatyta tvarka. Taip pat LAT senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 33 11-as punktas nurodo, kad kai bankroto byla iškeliama įmonei, kurios turtas neatskirtas nuo įmonės savininko turto, įmonės savininkas (savininkai) administratoriui privalo pateikti viso turimo turto sąrašą, įskaitant ir esančio bendrąja jungtine nuosavybe. Teismas turi imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą.