Gali būti visaip, nes didžioji politika mažų žaidimų nežaidžia ir žaisliukai ten būna tokie, kurie lemia ištisų tautų likimus.

Rusijos valstybės ranka jaučiama ir bus jaučiama visur ir visada, nes didelis gyvenantis greta mažo visada ir saulę užgožia ir kartais daržą ištrypia.

Kai vyko Prezidento Rolando Pakso kėdės kojų pjaustymo procesas, laikraščiai daug rašė apie slaptą organizaciją „Almax“, apie planą „Strekoza“, apie samokslus ir burtus.

Taigi, kaip gyvena Didysis Kaimynas, kokios jo nuotaikos ir kaprizai,  įdėmiai stebėti verta ne tik politologams, bet ir kiekvienam, kam rūpi jei ne šalies, tai bent vaikų ir anūkų ateitis.

O iš Didžiojo Kaimyno sklinda įdomios žinios.Ypač po praėjusių Valstybės Dūmos rinkimų.Rusijos žurnalistai padarė tyrimą ir nustaė, jog labiausia žiūrimas siužetas interneto erdvėse pastarosiomis savaitėmis buvo lyriška dainelė „Vesj durdom golosujet za Putina“ (visas beprotnamis balsuoja už Putiną ). Besidomintys ją nesukiai gali rasti Google surinkus You tube, o toliau dainelės pavadinimą.Apie ką dainelė – manau aišku iš pavadinimo.

Dešimtys tūkstančių žmonių po neabejotinai sufabrikuotų rinkimų ėmė rinktis į centrines  aikštes ne tik Maskvoje ir Peterburge, bet ir tolimiausiuose provincijos miestuose .

Lozungai ten skambėję  nebuvo kuklūs: „Putinas vagis“ , Rusija be „Vieningosios Rusijos“, „Vagių ir sukčių valdžia“, „grąžinkite mano pavogtą balsą“

Pirmą kartą tokios didžiulės minios išėjo į gatves ir pirmą kartą viskas vyko beveik be smurto.

Kalėdų išvakarėse, gruodžio 24 dieną, kai pas mus bus rengiamasi Kūčių vakarui, Maskvoje ir kituose miestuose vėl rengiamasi milžiniškiems mitingams.

Protestai vyko ir anksčiau, bet surinkti tūkstantines minias vald-ios dar neįbaugintiems sekdavosi sunkiai. Tikima, kad šis kartas bus kitoks, o ir politikos apžvalgininkai nedrąsiai, bet prabyla apie „Rusijos pavasarį“ ir Maskvos „Tahrirą“ (centrinė Kairo aikštė, kur prasidėjo pirmieji egiptiečių mitingai, galiausiai sugriovę dešimtmečius valdžiusią diktatūrą ) kuris galbūt, galėtų šį tą pakeistį Kremliaus prismaugtoje šalyje.

Tiesa, net patys optimistiškiausi Rusijos politikos žinovai nesitiki greitos ar lengvos prabundančių žmonių pergalės, o galbūt nesitiki pergalės visai. Didelis žingsnis į priekį būtų jau tai, kad Kremliaus klika ir, atrodytų, nepajudinamas „Vieningosios Rusijos“ fortas duotų bent šiek tiek erdvės bei oro kitaip galvojantiems, atlaisvintų opozicinėms politinėms partijoms užveržtą kilpą, nebepersekiotų nepaklusnių žurnalistų, nesiaubtų redakcijų. Ir tai nebūtų revoliucija, bet galbūt –  jos pradžia.

Žinoma, naivu tikėtis, kad Kremlius sudės ginklus, greičiau atvirkščiai. V. Putinas savo imperiją, rusų paprasčiau vadinama „sistema“ atkakliai kūrė ne tam, kad leistu ją sugriauti neorganizuotiems maištininkams, kurie, pasak Rusijos premjero, - „gauna stipendijas ir kitaip yra remiami užsienio valstybių“.

Dalykas, kurio išties reiktų bijoti Kremliui, yra paprasti Rusijos piliečiai, kurie po daugybės metų gilinomosi tik į save ir bandymo išgyventi, ima kelti galvas ir galvoti ne tik apie savo kiemą, bet ir apie šalį. Šie rinkimai ir dabar vykstantys protestai – pirmieji, kurie išties ima žadinti ir dominti rusus. Pergyvenę sunkius politinės sistemos pasikeitimo dešimtmečius, netekę santaupų, darbų bei orumo, pamažu rusai atsigauna, o tai reiškia – išeina į gatves.

Na ir ką, sakysite.

Tą, kad Didysis Kaimynas siunčia kartais ne tik gąsdinančias, bet ir linksmesnes nuotaikas žadinančias žinias, ir tą , kad  pas mus tuoj po Naujųjų Metų po truputi vis garsiau pradės tratėti arėjančių Seimo rinkimų būgnai. Apie kokio „durdomo“ balsuotojus mes daineles dainuosime. Ar ir toliau romiai stebėsime rinkimų dienomis aplink rinkimų būstines besvirduliuojančius bambalinius aktyvistus, džiaugsimės iš malūnsparnių byrančiomis ledų porcijomis, ar pasimokysime iš rusų klaidų, kurie prabudo tik po rinkimų ir pasijuto šlykščiai apgauti.

Virginijus Martišauskas