- Savo moksliniuose darbuose sakote, kad XIX amžiuje formavosi Lietuvos lenkų tauta.
- Turėjo galimybę formuotis. Daugiausiai tai reiškėsi, kai elitinis sluoksnis demokratizuojantis visuomenei vienaip ar kitaip integravosi su liaudimi į moderniąją tautą. Tie dalykai Vidurio ir Rytų Europos aplinkoje vyko įvairiai. Pavyzdžiui, patyrinėję vengrų ar kroatų požiūrį, matysime, kad iš esmės irgi prarastas elitas grįžta į besiformuojančias tautas. Taigi kažkas panašaus vyko ir pas mus. Galime surasti ne vieną pavyzdį lietuvių tautinio atgimimo laikotarpyje. Pavyzdžiui, Felicija Bortkevičienė, Davainis – Silvestraitis, galiausiai Landsbergių, Biržiškų giminės. Galima būtų minėti ir daugiau tokių pavardžių. Tačiau pažiūrėkime, kuo jie skyrėsi nuo tų, kurie galėjo būti Lietuvos lenkais. Jie vis dėlto turėjo pasirinkti liaudies kultūrą, t. y. nusileisti į „apačią“, su ja dirbti ir taip vėl kilti į viršų, kurti naują kultūrą lietuvių kalba.
- Galime prisiminti ir Vincą Kudirką, kuris jautėsi esąs ir lenkas, ir lietuvis... Juk jis irgi galėjo būti šalia M. Riomerio.
- Taip ir buvo, tačiau kita vertus, yra vienas momentas, kurį buvo pastebėjęs ir M. Riomeris, t.y. faktas, kad atsiras nemaža dalis žmonių, kurie nueis ne su Lietuva, o su Lenkija ir tada kils didysis konfliktas. Konfliktas ne tik dėl valstybės ir sienų, bet ir dėl mūsų savasties, kurią išreiškia kultūra. Mes iki šiol jaučiame tą problemą. Iš esmės tas kultūrinis paveldas, lenkiškasis LDK periodas, pastarąjį dvidešimtmetį tyrinėjamas labai smarkiai. Tačiau vienaip ar kitaip ir akademinėje aplinkoje jaučiame konkurenciją su Lenkija. Lenkai nenori priimti LDK lenkiškosios kultūros varianto. Lygiai kaip ir dalis mūsų visuomenės nenori pripažinti, kad buvo tam tikra LDK lenkiškoji kultūra, kuri kartu yra ir Lietuvos kultūra.
- Ar galima sakyti, kad Vilniaus krašto žmonės kartu su bajorija būtų sudarę tą Lietuvos lenkų tautą?
- Nuo 1905 iki 1915 metų vyko savotiška diskusija. Paminėsiu tokį žodį „krajovcai“. Tai ne tie, kurie priklausė Armijai Krajowai, o sutartinis istorinis terminas, apibūdinantis kraštiečius. Tarp jų buvo tokie žmonės kaip M. Riomeris, J. Pilsudskis, B. Kžyžanovskis, L. Abramovičius, V. Abramovičius, A. Zaštautas ir kiti. Iš baltarusių su „krajovcais“ buvo sutapę broliai Antonis ir Ivanas Luckevičiai, V. Lastauskis. O iš mūsų pusės „krajovcų“ aplinkoje dirbo K. Grinius, P. Višinskis, galiausiai – Biržiškos, ypač Mykolas Biržiška. „Krajovcų“ spaudos organas „Gazeta Wilenska“ kaip tik ir bandė nusakyti, kad nepametant savo tautiškumo reikia kartu jungtis į politinį lietuviškumą. O liaudį, kuri kalba mišria vietine kalba, padalins gyvenimas. Dalis nueis prie lietuvių, sulietuvės, dalis – prie baltarusių, o likusi dalis eis su lenkų elitu, įvardinančiu save Lietuvos lenkais. Aišku, kalbine prasme būtų vykusi polonizacija. Buvo diskutuojama, kaip patraukti žmones, kokiu būdu organizuoti kultūrinę veiklą.
Pasirodė, kad Lietuvos lenkai save laiko tikrais lenkais ir yra labiau prolenkiški nei prolietuviški. Tai ypač pasireiškė aktyviu dalyvavimu Lenkijos kariuomenėje, taip pat Vilniaus klausimu. Buvo jaučiamas antilietuviškas įvairių organizacijų nusiteikimas. Taigi jie buvo grynai tautinė mažuma, kuri rėmėsi Lenkija. Vidurio Lietuvos integracija iš esmės įvyko tų pačių „krajovcų“ rankomis.
- Jeigu priimtume jūsų mintį dėl Lietuvos lenkų tautos formavimosi galimybių praėjusio amžiaus pradžioje, kiek svarbi ši idėja šiandienos dialoge su Lietuvoje gyvenančiais lenkais?
-. Lietuvos lenkai – neneigiu, kad jie yra lenkų tautinė mažuma – visgi linkusi save sieti su tuo „krajovcų“ įdirbiu, t. y. tapatinasi su LDK lenkiškąja kultūra. Taigi jie nėra paprasta tautinė mažuma, o sieja save su kultūrine tradicija, siekiančia LDK laikus. Šis aspektas tariantis su Lietuvos lenkais galėtų būti mūsų stiprybė, o ne silpnybė, vedanti į konfliktą. Ėjimą į konfliktą ta prasme, kai sakome, kad jie nėra tiesioginiai tos tradicijos paveldėtojai, nebėra natūrali tąsa per giminę, kraują, nes jie yra atvykę iš kitur ir neva negali perimti tradicijų. 1946-1956 metais iš tiesų vyko repatriacija, ypač inteligentijos. Kita vertus, Vilnijos tarpukaris atmiežė čia gyvenusius Lietuvos lenkus krokuviečiais, poznaniečiais ir kitais atvykėliais. Kartu buvo atmiežtas ir elitas, mokytis į Stepono Batoro universitetą atvažiavo žmonių iš kitų Lenkijos vietų. Tuo tarpu žmonės, kurie atvyko į Vilnių ir jo apylinkes iš Baltarusijos, iš tiesų juk atvyko iš istorinės Lietuvos. Tie žmonės kažkada tapatino save su vietiniais – tuteišiais. 1936-1937 metais L. Abramovičius buvo iškėlęs dar vieną mintį: Lietuvos lenkai negali susiformuoti ir reikia dirbti ta linkme, kad susiformuotų tuteišių arba vietinių tauta. Bet tai buvo tik idėja, nes daug žmonių dar buvo „nepaimti“, neįtautinti. Ir paskui tokių žmonių liko, bet sovietinis laikotarpis privertė juos apsispręsti ir bent įsirašyti: esame lenkai... Taip nutiko dėl įvairių sumetimų. Štai į Vilniją iš baltarusiškų teritorijų atvykę žmonės pasivadino lenkais, nors nemokėjo lenkų kalbos...
- Na, tai jų teisė. Jeigu jie jaučiasi esą lenkai, mes neturime teisės kvestionuoti jų tapatybės. Tačiau kaip dėl to sando „Lietuvos lenkai“, kuris, pavyzdžiui, ir tiems patiems lietuviams nacionalistams galėtų būti naujas žiūros taškas?
- Aš ir noriu pasakyti, kad jei žmogus apsisprendžia būti lenku, jis turi apsispręsti būti ir Lietuvos lenku, o ne lenku Lietuvoje. Tai nėra tik žodžių žaismas. Nenoriu politikuoti, bet taip jau diktuoja dabartinis gyvenimas... Jeigu mūsų lenkų mažumos klausimai yra sprendžiami per Varšuvą, vadinasi, jie tada tikrai yra lenkai Lietuvoje. Taip jie jaučiasi patys, taip yra pristatomi mūsų. Ypač tai jaučiasi dabar, kai Šalčininkai tiesiogiai nesikalba su Vilniumi, o derina su Varšuva. Vilnius savo ruožtu kalbasi su Varšuva.  Skaudu kalbėti, bet net sprendžiant švietimo problemas ieškoma trečiojo asmens,,,
- Paradoksalu, kad su savo piliečiais valstybė kalbasi per tarpininką, kuris sėdi už kelių šimtų kilometrų...
- Taip, ir mes pripažįstame, kad yra lenkai Lietuvoje, bet nėra Lietuvos lenkų. Aš nesakau, kad turi būti tas pats istorinis variantas, apie kurį mes kalbėjome. Bet mes juk galime turėti naują variantą, nes kultūrinę tradiciją jie pripažįsta ir nori ją priimti lygiai taip pat, kaip ir mes. Deja, mes prarandame tą galimybę, kad būtų Lietuvos lenkai, o ne lenkai Lietuvoje.
- Reikia tikėtis, kad gal dar ne visiškai praradome...
- Tikiuosi, kad ne. Yra Lietuvos lenkų elitas ir aš nebijau vartoti to žodžio, nes pačiam teko su jais bendrauti, diskutuoti. Štai teko kalbėtis su V. Sirokomlės mokyklos direktoriumi ir aš neabejoju, kad jis yra Lietuvos lenkas. Arba Pavilnio mokyklos direktorė sako esanti Lietuvos lenkė ir jai valdžia egzistuoja Vilniuje, o ne Lenkijoje. Ji negali priimti kai kurių paramos pasiūlymų, nes jaučiasi įžeista kaip Lietuvos pilietė. Galima surasti ir daug tokių žmonių. Tiesiog iš mūsų pusės reikia parodyti, kad gerbiame jų apsisprendimo teisę.