Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Niekas nenorėjo dirbti

Virginijus Martišauskas (S. Bielskio nuotr.)

Pašėlusiai populiarus senas režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus lietuviškas vesternas vadinosi šiek tiek kitaip: „Niekas nenorėjo mirti“. Vadinosi kitaip, nes filmas buvo apie kitus laikus ir kiti rūpesčiai žmones vertė ieškoti išeities Marijos žemėje: slapstytis nuo stribų krūmuose, nes pro geležinę uždangą pabėgti į Airiją, Angliją ar Ameriką buvo neįmanoma, kolaboruoti, prisitaikyti, jei norėjai išlikti dažnam buvo viena išeitis, jei nenorėjo išlėkti kur per viešbučio langą ar užspringti kokioj pokario kaimo baloj. “Geriau žiūrėti savo kumelei į pasturgalį, negu aniuolams į veidus“,- sakė tąsyk vienas centrinių filmo personažų. Kiek kitokie buvo ir tie, kurie paryčiais apsupdavo namus – ką apdaužę, ką išsivežę su savimi, ką nušovę ir nutrenkę patvory. Ir uniformos su žvaigždutėmis nudryžusios, ir vietoj specįrangos „triochlinejkas“ teturėjo.

Dabar – kitaip. Kaimynų spauda prieš kelias dienas pranešė tokius dalykėlius: “Lietuva palaipsniui tuštėja – pagal bendrovės “Euromonitor International” atliktą tyrimą, per 2010–2030 metus Lietuvos gyventojų sumažės 14 proc. Po 20 metų Lietuvoje liks 2,87 mln. gyventojų. Pastebima, kad blogesnis rezultatas prognozuojamas tik Latvijai, kur iki 2030 m. gyventojų liks penktadaliu mažiau.
Pagrindinės Lietuvos gyventojų mažėjimo priežastys nurodomos šios: didelė emigracija, mažėjantis gimstamumas, didėjantis mirtingumas. Primenama, kad daugiausiai gyventojų Lietuva turėjo 1991 m. – 3,7 mln., nuo 1992 m. jų pradėjo smarkiai mažėti: nuo 2010 m. kasmet po 1 proc., nuo 2020 m. kasmet mažės po 0,5 proc.“
Taigi, atrodo, jog nuo visokių valdžių užsigrūdinusių daugybė lietuvių bevelija žvelgti panašiai, tik dabar airiškoms ar vokiškoms kumelėms į pasturgalius noriau, negu vietiniams aniuolams į veidus. Vienas aukštas socialinės rūpybos pareigūnas (kaip dera sakyti: nepageidavęs skelbti savo pavardės, kad negautų per veidą ) papasakojo tokią banalią istoriją: po to, kai žlugo „Snoro“ bankas, po savo griuvėsiais palaidojęs ir dalies „senjorų“ pensijas, paaiškėjo, kad 16000 tų pačių senjorais vadinamų pensininkų dingo kaip į vandenį – neateina į kitus bankus, perėmusius „Snoro“ įsipareigojimus. Neina, nors tu ką. Pareigūnui, saugojančiam savo aniuolišką veidą, viskas aišku. Dalis tų šešiolikatūkstantininkų įsitaisė kur nors Londono Liušeme pas vaikus, anūkus, kurie jam ten svarais pašalpą išrūpinę, o kartą į mėnesį, eidami į pabą, dar užsuka vietos bankelį lietuviškos pensijos pasiimti. Kitas dar pamirė, sulaukęs tinkamo amžiaus, todėl jo pensiją kurį laiką giminės su artimaisiais priglaudžia. Griuvo koks „Snoras“ – tebūnie, kur ten lakstysi lėktuvu pirmyn atgal, ieškodamas, kur ta pensija klaidžioja.
Kiti, vis dar po šią žemę vaikščiojantys, vėl kitaip gyvenimą mato, žvalgydamiesi į savo ar kaimyno kumelės pasturgalį. Tam reikalui kitas vaizdelis, kurio personažas visai ne aukštas poareigūnas, o laisvas verslo menininkas bendravardis Virginijus, turintis Kernavėje tokią jaukią užeigą „Kernavės malūnas“, kurioje ne tiek miltus mala, kiek skaniai maitina (rekomenduojame) visokius ateivius, plūstančius senovės pažiūrėti. Mes taipogi norėjome, kad savo skanią virtuvę Virginijus vienam savaitgaliui atkeltų į gretimą kaimą tenykščių ateivių ir vietinių valgytojų palepinti. Ne, pasakė Virginijus, nepavyks (nors siūlėme tikrus, skaidrius lyg ašara lietuviškus pinigus ir europinius arbatpinigius). Ne, todėl, kad niekas nenori dirbti: kepti, virti, stalan paduoti ir algą už tai gauti. Visi, kurie galėtų tai daryti, bevelija lankyti smagesnę organizaciją – darbo biržą.Ten pinigai duodami už dyką. Ne itin daug, bet, jei dirbti tingi – pakanka kuklioms išlaidoms (benzinas baltarusiškas, degtinėlė ir tabakas – taip pat, prisidurti galima dar pas kaimyną malkų paskaldžius ar kokį žvėrį patyliukais miške nudėjus. Taip pas tuos, kurių poreikiai maži. Kaip verčiasi kiti, didesnius poreikius turintys ir svetur nesiryžtantys lėkti, galima, palikus Kernavę ir pavažiavus į gretimą rajoną, taip pat pastebėti. Anas, jau minėtas LABAI aukštas (pagal pareigas) pareigūnas parodė mielą šeimynėlę, turinčią šiandieninei Lietuvai labai tinkamą verslą – laidojimo paslaugas. Toks versliukas pinigų atneša nemažai. Kitąsyk – ir labai daug. Žiūrint, kaip sekasi tautiečiams mirti. Ale tai šeimynėlei vis negana. Perrašė savo bobutei visą frankrukišką firmelę ir nulėkė į šv.darbo biržą, sutvarkė nykios bedarbystės popieriukus ir vakarais prie židinio klausosi, kaip šnarėdami į banko kortelę byra laisvi kaip vėjas pinigėliai.
Joninės – čia pat. Eime ieškoti paparčio žiedo. Bene brangus. Atiduosim į lombardą ar užstatysim bankui ir bus pinigų. Nes niekas nenorėjo dirbti.

Virginijus Martišauskas

Jūsų komentaras:


aštuoni × = aštuoni

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]