Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Reklaminis skydelis

LR Seimo nario priimamasis

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar jau metas Širvintose įjungti centralizuotą šildymą daugiabučiuose?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

Skaudžios istorijos: savo dukrelę sumušusi motina pati augo be meilės

Nugirdus apie Širvintų rajone žiauriai motinos sumuštą mažylę, ne vienam ašara užspaudė gerklę – vos metukų mergytę sumušė… girta motina…

***

Kadaise ta motina buvo maža, nemylima mergaitė. Graži, bet pernelyg susigūžusi, kamuojama nepilnavertiškumo, ujama pernelyg valdingos jos gležniems pečiams motinos. Gyveno jos kaimyninėje valstybėje, ten Maja (vardas pakeistas) mokėsi pagalbinėje mokykloje. Tikriausiai ne tik matematiką sunkiai kirto, bet ir karti gyvenimo duona nebuvo labai suprantama. Nežinau, kada ir kokie keliai jas atginė į Lietuvą. Lyg žvėriukas gūžėsi ir gynėsi nuo aplinkos kaip mokėjo. Net pirmagimę dukrą mama iš jos „atėmė“, neleido auginti. Keista, tačiau nemylėjusi dukters, Majos motina anūkę mylėjo ir lepino. Sunku Majai buvo kovoti dėl dukters meilės su savimi pasitikinčia motina, taip ir liko mergaitė močiutės namuose.

Vėliau ištekėjo, gimė antra dukra, dar vėliau – dvynukės, vėl dukrytės. Tik viena buvo stipri, didelė, kita maža ir trapi. Ga todėl ją pavadino medžio vardu – lyg norėdama pasauliui įrodyti, kad iš tiesų ji stipri ir tokia pat, kaip ji ir kaip jos sesutė… Tik pasaulis nenorėjo tuo tikėti. Visos akys matė tik ją – mažiausią, visos rankos glostė tik ją – mažiausią, visi norėjo padėti vėl gi jai – mažiausiajai ir trapiausiajai. Majai, pačiai nejutusiai meilės vaikystėje, ši mažosios globa sukeldavo pasipriešinimo audras. Nemokėdama apginti savęs ir kitų savo vaikų, ji „meilės skirtumą“ atseikėdavo nemeile savo dukrai.

Ir vienas Dievas težino, kaip susidėlioja žmogaus, gyvenančio instinktais ir emocijomis, mąstymo vingiai, ką jis jaučia skriausdamas brangiausius žmones ir ką jaučia po to…

Pasaulis, gal matydamas, gal nujausdamas skriaudžiamą vaiką, gal sutrikęs prieš mažylės trapumą, dar labiau norėjo ją globoti, tuo keldamas žvėrišką motinos įtūžį. Faktas – taip neturėtų būti. Bet kitas faktas, kad ir žmogaus mikroschemose pasitaiko virusų, kurių jie nepajėgūs kontroliuoti…

Kas dabar žino, kodėl tą dieną įprastai nepiktnaudžiaujanti alkoholiu moteris buvo išgėrusi, ir kas išprovokavo jos įtūžį…

***

Moteris myli ir prižiūri kitus savo vaikus. Šeima gyvena ūkiškai, turi 2 šiltnamius, išpuoselėtus daržus. Namuose yra sočiai maisto ir pakankamai sutarimo. Vyras myli savo žmoną ir vaikus, stengiasi dėl šeimos.

Tik kažkas vis neleidžia jiems gyventi ramiai – vis iš vieno Lietuvos kampo į kitą, vis lyg nuo kažko bėgtų, vis vengdami priežiūros ir pagalbos. Širvintų rajone jie apsigyveno visai nesenai…

Lyg ir neasocialūs, tačiau dar gyvenant kituose rajonuose Socialinės tarnybos vis šeimą prižiūrėjo, sekė. Nors rimtos priežasties lyg ir nebuvo. Atvykus gyventi į Širvintų rajoną, Širvintų vaikų teisių specialistai gavo pranešimą, kad atvyko nauja šeima, vyko pažiūrėti naujųjų gyventojų. Nuvykus į Majos šeimą, įtarimų niekas nekėlė – vaikai buvo sotūs, prižiūrėti, mažylės dvynukės su sauskelnėmis. Daržai išpuoselėti, prižiūrėti, namai tvarkingi. Ramiai grįžta prie kasdienių darbų – kitų šeimų problemų.

Po dviejų savaičių lyg perkūnas iš giedro dangaus žinia apie sumuštą mergaitę…

***

Nutikus nelaimei instinktyvi žmogaus gynybinė reakcija – rasti ir nubausti kaltus. Tad įvykus tragiškai avarijai klausiama – o kur buvo policija, kodėl „tokių“ netvarko? Sudegus namui kaip tyčia „gaisrinės važiuoja lėtai“ ir ką jie sau galvoja?! Išgirdus apie nepilnamečio savižudybę, nerimstame – kur buvo mokytojai?!!! Išgirdus apie skriaudžiamą vaiką, dažnam užverda kraujas – tėvai išgamos, kaimynai kurti, o Vaiko teisų apsauga nieko nedirba. Psichologai sako, kad tai natūrali sutrikusio, išsigandusio žmogaus savisaugos reakcija. Jautraus ir gero žmogaus, kurį iš tiesų jaudina kito žmogaus, nors jis būtų ir labai toli, visiškai nepažįstamas, nelaimės.

Tačiau nuolatiniai kaltinimo objektai, šiame informaciniame amžiuje, kai aplink tik ir brukamos žinios apie nelaimes, tragedijas, kriminalinius nusikaltimus, turintys gelbėti ir stiprinti žmones, dažnai patys jaučiasi nesaugūs. Kad ir ką darytų,  kad ir kiek atiduotų kenčiančiam žmogui, nesėkmės atveju, jie vis tiek bus patys kalčiausi. Kita vertus, kaltinimus labai pastiprina žiniasklaidos kišimasis ir tendencingas nuomonės formavimas. Medikai neišgelbėjo gyvybės – aplaidumas, klaidos, ligonio nepriežiūra – per visus TV kanalus, visuose laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Vaikas valkatauja, nesimoko – mokytojai nesupranta, nevertina, nurašė – vėl gi kaip galima plačiau. Kam to reikia? O gi priėjus arčiau nukentėjusio ir kažką apkaltinus, sužadinus jame aukos sindromą daug lengviau kalbėtis, išpešti sensacingų reakcijų. Kita vertus, „aukos – nusikaltėlio“ modelis – tiesiausias kelias į reitingus. Kažkodėl žmonėms patinka žiūrėti į kenčiantį ir girdėti, matyti, kaip „baudžiamas nusikaltėlis“.

Niekada negalėjau ir negalėsiu lėkti į „karštą“ įvykio vietą ir manipuliuoti žmogumi vardan sensacingų žinių ir nuotraukų. Man visada norisi sužinoti tikrąją situaciją, kad ir vėliau. Norisi patikėti ir kitiems pasakyti, kad net ir akivaizdus „kaltasis“ nėra iš tiesų toks blogas – „tyčia“ blogas ir „tyčia“ kenkiantis. Kaip taisyklė, atsimerkus, įsiklausius, net ir pačioje tragiškiausioje situacijoje yra siūlas, vedantis į supratimą ir atjautą. Ir tam, nuskriaustajam, ir jo skriaudėjui.

IMG_5035

Širvintų vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Ramunė Vidmantienė

Tad aprimus pirmoms emocijoms, kai pačiai norėjosi „pasmaugti“ tokią motiną, kai kelias dienas ką bedaryčiau, mačiau prieš akis mušamos mažylės vaizdinius, užsukau į Širvintų vaiko teisių apsaugos skyrių pasikalbėti su vedėja Ramune Vidmantiene. Norėjosi tiesos ir ramybės. Ramybės nuo „motinos pabaisos“ paveikslo. Ji ir papasakojo šią istoriją. Po kurios tapo graudu, bet žymiai lengviau. Ne pabaisa motina, o gyvenimo suluošinta ir kenčianti nuo savęs pačios, sutrikusi moteris, bėganti nuo savęs ir pasaulio.

Žinoma, tai nereiškia, kad jos poelgį galima išteisinti, nereiškia, kad ji didesnė auka už jos vaiką, kad reikia palikti viską taip, kaip buvo. Mergaitė, greičiausiai, į šeimą negrįš. Bet kur jos kelias, kur jos gyvenimas nuves? Į kūdikių namus?

Tokios gyvenimo tragedijos, suluošinti gyvenimai, išdraskyti lizdai visuomet palieka daug liūdesio. Ir bejėgiškumo. Noro rėkti pasauliui – „gi darykit ką nors“ ir supratimo – „o ką? Ką daryti?“…

Vaiko teisių apsaugos vedėja Ramunė Vidmantienė sako: „Mes dirbame lyg minų lauke – niekada nežinai, kada ir kur sprogs. Problema veja problemą – ten vaikas skriaudžiamas, ten globėja globotinį išvarė, ten kažkas prisigėrė ir vaikų nežiūri, ten pamokų nelanko… O tą savaitę visą labai daug smurto visur buvo: ir šeimose, ir apskritai. Esam gamtos kūriniai, tai ir veikia ji mus, ypač jautresnius… Be to, vos ne kasdieniai teismai –Vilniuje, Trakuose, kituose miestuose – skyrybos, tėvystės nustatymai, tėvystės nuginčijimas… Ir visos problemos skaudžios, visos širdimi išmatuotos…

Tačiau visa ko gale – žurnalistai, garsiai, „ant visos Lietuvos“ išpylę savo emocijas – „kur buvo vaiko teisių apsauga?“ „Teisme buvau tą rytą, išėjusi pamačiau šimtą su virš praleistų skambučių, negalėjau net normaliai situacija pasidomėti, nes visos laidos, straipsniai skambinantiems buvo svarbiau. Lyg rūke bėgo diena mėginant išsinarplioti iš būtinų dienos darbų ir atsidurti arčiau įvykio, arčiau situacijos“, – pasakojo R. Vidmantienė. – „Šiuo metu mergaitės motina iš areštinės paleista, nėščia, netrukus turi gimdyti, jai neleista artintis prie šeimos. Kur ji? Ką veikia, kaip gyvena? Tėvas sutrikęs, išsigandęs, nežino ką galvoti – jo mylima besilaukianti moteris staiga tapo jo vaiko skriaudike ir jai neleista grįžti į namus… Mergaitė sparčiai sveiksta ir ją jau galima būtų paleisti į namus. Bet namo jai negalima. Kur dėti vaiką? Susitarta, kad siųstų į reabilitaciją net 2 mėnesiams, bet buvo kilusi dilema, kas su mergaite važiuos? Tokios mažos vienos nepriima… Skambinome giminėms, gal kas galėtų su mergaite pabūt… Viskas išsisprendė, lydinčio asmens nebereikės, mergaitė į reabilitaciją važiuos. O per tą laiką gal daug kas pasikeis, gal rasim pačią geriausią išeitį“ – apie situacijos sudėtingumą ir geros pabaigos viltį pasakoja R. Vidmantienė.

Išėjus iš kabineto, dar ilgai galvoje ūžia. Iš tiesų, kiek tokių keblių, sunkių gyvenimo istorijų visai šalia mūsų…

Vilma Valiukevičienė


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

6 Komentarai (-ų)

  1. nusirinkim makaronus nuo ausų sako:

    “Visos akys matė tik ją – mažiausią, visos rankos glostė tik ją – mažiausią, visi norėjo padėti vėl gi jai – mažiausiajai ir trapiausiajai.” – didesnės nesąmonės negalėjot parašyt? Kas tie visi??? Nesuprantu, kam taip poetinti skriaudžiamo vaiko kasdienybę ir nuolatinės jos skriaudėjos – motinos – paveikslą?
    “Šeima gyvena ūkiškai, turi 2 šiltnamius, išpuoselėtus daržus. Namuose yra sočiai maisto ir pakankamai sutarimo.” – kada mūsų tarnybos turės drąsos pripažinti, kad nesužiūrėjom, nesuvaldėm situacijos, dirbom aplaidžiai… nereikia čia pasakų apie darną ir jaukius gražius – visa Lietuva matė. Vyras net apie žmonos nėštumą nežinojo. Gal meilė akis užtemdė?

  2. atsibuskit sako:

    ta motina nuolat smurtavo pries savo vaika, o ne “staiga tapo savo vaiko skriaudike”! net pikta darosi, skaitant tokia sentimentalia rasliava. gal tas tevas ir myli savo sugyventine, bet ar myli vaikus – tai kyla klausimas. Mylintis tevas negaletu nepastebeti sumusto mazylio. be to, ne pirma karta…
    Tai moteriai reikia pagalbos – tai faktas. bet pirmiau reikia nuo jos apsaugoti jos pacios vaikus!

  3. Tadas sako:

    Dabar nors aiski situacija o tai tylit mums atrode kad sioje itorijoi vaiku teises kaltos

  4. Jo sako:

    Na ir jaudinantis straipsnis

Jūsų komentaras:


aštuoni + = keturiolika

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]