Širvintiškiai ir vėl stojo į Baltijos kelią    Širvintų rajono savivaldybės tarybos 2019-08-29 posėdžio darbotvarkė    Minint Baltijos kelio dieną lietuvių režisierių filmai nutiesia tiltus tarp Baltijos valstybių    Mūsų Baltijos kelias    Kada mūsų širdyse užgis okupacijų žaizdos?   

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar pritartumėte siūlymui dalį kasmetinio biudžeto viešinimui skirti savivaldybės mažumos (opozicijos) veiklos viešinimui?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

VARDADIENIAI

Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

AUTOBUSŲ GRAFIKAS ŠIRVINTŲ RAJONE

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Nijolė Didžiokienė: anksčiau galvojau, kad žolė yra žalia, o saulė – geltona…

DSC_0071

Nijolė ir Algirdas Didžiokai

Tą rudeniškai niūrų penktadienio vakarą, palikę savo kasdieninius rūpesčius, skubėjimą ir rutiną gausiai rinkosi giminės, artimieji, draugai, pažįstami, meno mylėtojai į Nijolės Didžiokienės tapybos darbų parodos atidarymą  Širvintų kultūros centre. Parodų salė vos sutalpino visus susirinkusius. Šventiškame šurmulyje  kas apžiūrinėjo paveikslus, kas šiltai glebėsčiavosi, susitiko ilgai nesimatę draugai, buvę kolegos, suvažiavę iš visos Lietuvos.

Piešti Nijolė pradėjo 2012 metų pradžioje, kai ėmė lankyti  Širvintų meno mokyklos suaugusiųjų dailės studijos mokytojų Stasės Rulevičienės ir Aldonos Ragelskienės pamokas,  ir tuo pačiu metu pradėjo mokytis tradicinės kinų tapybos Laimos Dorofejevaitės vadovaujamoje dailės studijoje.  Tapybos procesas Nijolę taip įtraukė, kad  per pusantrų metų sukūrė daugybę paveikslų.  Kūrėjos siela, lyg vulkanas išsiveržė tapytomis gėlėmis, gamtos peizažais ir jūros bangų purslais. Dalyvauta jau ne vienoje parodoje, bet personalinė paroda – pirmoji.

Parodoje eksponuojami 66 kūriniai, atlikti  įvairia technika: pieštuku, pastele, akvarele, guašu, aliejiniais dažais. Nijolę galima būtų pavadinti peizažiste ir mariniste, nes jos darbuose vyrauja jūros ir gamtos motyvai. Paveikslai užburia skaisčiomis, šviesiomis spalvomis, spinduliuoja teigiamą energiją. Nors tapytoja darbuose siekia realaus jūros ar peizažo pavaizdavimo, tačiau juose juntama kažkokia paslaptis, debesyse ir bangose galima įžvelgti dievybių siluetus, kai kurios detalės įveda į fantastinį pasaulį. Akį patraukia tradicinės kiniečių tapybos stiliumi pieštos  spalvingų gėlių kompozicijos. Paveikslai nutapyti natūraliais dažais ir tušu ant ryžinio popieriaus,  pasižymi ypatinga estetika  ir meninio stiliaus glaustumu. Visi darbai meniškai įrėminti, gražiai sukomponuoti, kiekvieną iš jų palydi sentencijos, įvedančios į paveikslo dvasią. Paroda stulbina kūrinių gausa ir jų išbaigtumu.

Renginį vedė Rima Nainienė, poetiškais žodžiais įvesdama į tapytojos pasaulį: „Susirinkome visi, kas pažįstame, mylime, gerbiame mūsų Nijolę Didžiokienę. Vieni ją pažįstame kaip bičiulę, kiti – kaip verslininkę geradarę, treti – kaip gražią, inteligentišką moterį. Kur čia viską ir išvardinsi! Tačiau šiandien mes galėsime pažinti visai kitokią Nijolę, atvirai visiems  pasakojančią savo vidinio pasaulio istoriją: spalvomis, emocijomis, išgyvenimais. Savo paveikslais atliekančią savotišką išpažintį, spalvomis kuriančią poeziją…“ Skambėjo Širvintų kultūros centro dainuojamosios poezijos  ir romansų ansamblio atliekamos dainos. Subtiliai muzikuodamos moterys savo švelniais balsais papildė šventišką  renginio  nuotaiką.

DSC_0131

Parodos atidarymo šventėje

Pristatydama savo darbus,  Nijolė su jauduliu pasakojo: „Anksčiau galvojau, kad žolė yra žalia, o saulė – geltona. Kai pradėjau tapyti lyg atsivėrė akys, pradėjau  matyti  daugybę  atspalvių  žolėje,  pievoje, atradau,  kad saulė retai būna geltona.  Aš nemokėjau nusakyti vandens spalvos,  nežinojau,  kokia  lietaus lašų spalva… O ašara, galvojau, yra bespalvė.  Dabar žinau, kad ji gali būti įvairių spalvų, priklausomai nuo to, ar tai  džiaugsmo, ar skausmo  ašara…  Pradėjau mažiau skubėti, įsiklausyti į save ir tuo pačiu atsirado daugiau laiko. Tapydama atsipalaiduoju, užmirštu viską aplink, dingsta pašalinės mintys, vis neduodavusios ramybės. Lieka tik mano kūrinys. Tai man savotiška meditacija… Piešiu tai, kas mano širdžiai brangiausia – gimtinė, jos peizažai, jūra, gėlės… Dėkoju draugėms, kurios paskatino mane ateiti į pirmąsias  dailės pamokas, mokytojoms Stasei Rulevičienei, Aldonai Ragelskienei, Laimai Dorofejevaitei, pažadinusioms manyje norą kurti. O labiausiai esu dėkinga savo vyrui Algirdui, jeigu ne jis, tai tikrai gyvenime  nebūčiau paėmusi teptuko į rankas…“

Daug šiltų padėkos ir paskatinimo žodžių tą vakarą išgirdo Nijolė, ją sveikino mokytojos kartu su savo mokinėmis, Širvintų rajono meras Vincas Jasiukevičius, Širvintų rajono savivaldybės administracijos direktorė  Elena Davidavičienė, direktorės pavaduotoja Rasa Tamošiūnienė, giminės, draugai, buvę kolegos. Nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Gausybė padovanotų gėlių papuošė salę,  lyg sakydamos:„Nijole, mes irgi norime patekti į tavo paveikslus“.

DSC_0070

Parodos atidarymo šventė

Tikriausiai ne vienam parodos lankytojui  šis renginys pakylėjo  sielą, iškėlė gyvenimo prasmės ir būties klausimų,  dar kartą pajudino tą kiekviename iš mūsų tūnantį norą kurti. Ėjau  namo, o galvoje vis skambėjo renginio vedančiosios Rimos Nainienės žodžiai, kai ji pristatydama autorę sakė,  jog stebėdami paveikslus jūs atrasite jums dar nepažintą Nijolę. Ir ji buvo teisi, pasirodo mes tiek dar daug apie ją nežinome… Nusprendžiau pakalbinti Nijolę vėliau, kai nurims parodos atidarymo šurmulys  ir pasidalinti jos mintimis su skaitytojais.

Susitikome beveik po savaitės, jaukiuose jos namuose. Susėdome prie didelio stalo, gurkšnojome kvapnią arbatą, o pokalbis liejosi laisvai ir betarpiškai. Nesinorėjo daryti įprasto interviu, kai jau iš anksto sudėlioti klausimai, tiesiog besišnekučiuojant mintis vijo mintį.

Nijole, kaip jautiesi dabar kai jau atslūgo parodos atidarymo jaudulys?

Maloniai nustebino, kad tiek daug susirinko man širdžiai mielų žmonių. Bet pirmomis dienomis vis kankino mintis, gal nereikėjo viso to daryti, gal mano darbai visai neverti dėmesio? Bet kai po parodos sulaukiau daugybės palaikymo skambučių, žmonės skambino ir dėkojo už gražų renginį, tada nusiraminau. Aš pati būčiau niekada neišdrįsusi eksponuoti savo darbų, bet mane “prispaudė” Laima Dorofejavaitė ir mokytoja Stasė Rulevičienė, vis ragindamos surengti parodą. Kai Laima pamatė mano darbus,  nedavė man  ramybės, vis kartodama: “Kodėl tu tik viena džiaugiesi  šiuo grožiu? Nebūk egoistė,  parodyk paveikslus  žmonėms,  leisk ir jiems pasidžiaugti …” .

Eksponuojami paveikslai be pavadinimų, tai taip neįprasta?        

Kiekvienam paveikslui aš savo viduje esu suteikusi kokį nors pavadinimą, tačiau sąmoningai to nerašiau, nenorėjau žiūrovams piršti savo nuomonės.  Ieškojau platesnių apibūdinimų, todėl  ekspozicijoje ties darbais atsirado žymių žmonių  mintys-sentencijos. Esu dėkinga Širvintų kultūros centro dailininkei Dalei Karolaitienei, kuri padėjo sukomponuoti parodos paveikslus ir gražiai išrašė sentencijų tekstus.

“Mano sieloje yra vieta, kur esu visiškai viena, tačiau kaip tik čia prasideda versmės, kurios niekada neišsenka” (Perlė Bak). Ši ir kitos panaudotos sentencijos byloja apie gilų ir turtingą tavo  dvasinį gyvenimą.

Daug laiko praleidau, vartydama savo mėgstamas knygas, ieškodama prasmingų minčių, kurias galėčiau panaudoti parodoje. Aš nuo mažų dienų buvau romantikė ir svajotoja. Vaikystėje mėgdavau nuo visų pasislėpti netoli namų buvusiame rugių lauke ir gėrėtis ten augančių rugiagėlių vaiskia spalva arba parkritus akimis ganyti nuostabaus grožio debesis. Rašiau jaunystėje eiles ir poemas.  Labai patiko domėtis tapyba. Dar dabar pamenu tą jausmą, kai stovėjau lyg užburta prie žymaus dailininko Ivano Aivazovskio jūros paveikslų Leningrado (dabar Sankt-Peterburgas) Ermitaže arba, kai  Kijeve gėrėjausi rusų tapytojo Ivano Šiškino miškų peizažais.  Nemėgstu abstraktaus avangardinio meno,  man patinka   realistiniai piešiniai su romantišku turiniu.

Užsiminei apie vaikystę, jaunystę, kokia ji buvo?

Gimiau ir užaugau Širvintų krašte. Šeimoje augome penki vaikai: keturios seserys ir brolis. Buvome labai draugiški, ir dabar gyvename,  galima sakyti, vienas šalia kito. Šiltai bendraujame, padedame vienas kitam.  Gyvenome vienkiemyje, tėvai buvo kolūkiečiai, todėl ir man teko nemažai paragauti žemės ūkio darbų, pamenu taip vadinamas kolūkio  “normas”, kai tekdavo padėti mamai nuravėti ilgiausias vagas.  Išliko prisiminimai,  kai vaikystėje su tėčiu jo motociklu važiuodavome prie  Širvintos upės meškerioti. Dar ir dabar labai mėgstu žvejoti, tik laiko tam trūksta. Jaunystėje svajojau apie geologiją,  mėgau sportuoti. Likimas taip lėmė, kad,  būdama septyniolikos,  įstojau į tuometinį Vilniaus pedagogino instituto Gamtos fakultetą studijuoti fizino lavinimo ir geografijos specialybės. Mokydamasi aktyviai sportavau, su komanda Vilniaus “Šviesa”, ne kartą tapome Lietuvos rankinio vicečempionėmis ir čempionėmis. Išbandžiau parašiutizmą ir kalnų turizmą. Buvau ekstremalė. Tikrai nemažai laiko esu paskyrusi kalnams, netgi teko pačiai tapti vadove ir vesti grupes į Krymo, Karpatų ir Tian Šanio kalnus. Mokslai sekėsi labai gerai, kvietė pasilikti institute ir dirbti geografijos katedroje dėstytoja. Bet po praktikos  mokykloje, neįsivaizdavau savęs kitaip, kaip tik mokytoja, labai patiko dirbti su vaikais. Todėl grįžau į Širvintas ir du metus mokytojavau Širvintų vidurinėje mokykloje, o po to buvau pakviesta dirbti Širvintų sporto mokyklos direktore.Administracinis darbas manęs nesužavėjo, todėl po penkerių metų vėl grįžau į mokyklą. Pedagoginio darbo laikotarpį prisimenu šiltai ir  šviesiai, buvau labai atsidavusi vaikams.Jie mane irgi labai mylėjo.  Treniruodavau mokyklos krepšininkus, ruošiau komandas  kvadrato varžyboms, “Drąsūs, stiprūs, vikrūs”,  turėjau daug kitos užklasinės veiklos. Pamenu, kai po pirmų darbo metų savo turizmo būrelį nusivežiau į Karpatus, su moksleiviais įkopėme į Goverlos (2061m. aukščio) viršukalnę. Reikėjo tik pamatyti tų moksleivių spindinčias akis. Menu, kaip kai kurios mergaitės,  pabudusios ryte, išlipusios iš palapinės ir išvydusios savo gyvenime pirmą kartą kalnus, nesigėdijo ašarų… Tokios akimirkos įstringa visam gyvenimui.

Su didele meile visada prisiminsiu savo darbą Atžalyno vidurinėje mokykloje, jos direktorę ir buvusią mano pačios mokytoją Heleną Vaicekauskienę.  Tai  mano Gyvenimo moters idealas…

Šiuo metu dirbu UAB “Alnitransa” , tai yra mūsų abiejų su vyru Algirdu daugiau kaip prieš 21 metus įkurta įmonė, kurios veiklos sritis gana plati: krovinių vežimas keliais vidaus ir taptautiniais maršrutais, žvyro ir smėlio karjerų eksploatavimas.  Esu įmonės verslo administratorė, o iš tiesų pareigų daug. Darbuojuosi ir kaip įmonės juristė ir kaip sekretorė, rūpinuosi  sutarčių sudarymu,  tvarkau personalo ir kitus įvairius administracinius klausimus, visko neįmanoma ir išvardinti. Darbas įtemptas ir atsakingas.

Esu ne vieną kartą girdėjusi apie Jūsų įmonę, kaip  įvairių rajono kultūros renginių rėmėją. Paklausiu tiesmukiškai – ar lengva dalinti sunkiai uždirbtus pinigus?

Abu su vyru Algirdu jau eilę metų remiame finansiškai  Širvintų rajono savivaldybės,  kultūros centro, bibliotekos, sporto mokyklos, bendro lavinimo mokyklų, kaimo bendruomenių renginius. Tą daryti skatina noras padėti žmonėms. Pamenu, kai pati buvau mokytoja, norisi kažkur  išvežti vaikus, bet nėra pinigų… o koks jiems džiaugsmas kažkur nukeliauti, kažką pamatyti, pažinti pasaulį. Man širdyje labai būna gera, kai padarau kokį gerą darbą.  Gal tai atėjo iš vaikystės,? Pamenu kai mama, tais sunkiais laikais atiduodavo vos ne paskutinį kąsnį elgetoms, sakydama, kad mes esame kartu,  dar šio to turime, reikia padėti kitiems… Abu su  Algirdu, kiek leidžia galimybės, stengiamės remti meną, kultūrą ir sportą.

Žinau, kad turi dar daug visokios širdžiai mielos veiklos.

Mėgstu keliauti, bet renkuosi aktyvias pažintines keliones, negalėčiau ilsėtis gulėdama pliaže. Myliu gėles, turiu jų daug namuose ir kieme, anksti ryte jas pašnekinu, pasigėriu, kai kuri nors pražysta.  Svetainėje yra didelis  jūrinis akvariumas, patinka jį prižiūrėti, tvenkinyje prie namų gyvena karpiai ir lynai… Labai patinka šokti, anksčiau lankiau linijinių šokių užsiėmimus, dabar jau beveik du metai, kai šoku rytietiškus šokius, susibūrusiame bendraminčių moterų kolektyve “Laumenė” (vadovė Laima Dorofejevaitė).

Tiek daug užsiėmimų, kaip viską suspėji?

Kai veikla miela širdžiai, tai ir laiko atsiranda. Aišku, kad didžiausią dalį savo laisvalaikio skiriu piešimui. Tapau ir piešiu labai greitai, įkvėpimui pagavus, net nepajuntu, kaip rytas išaušta. Esu maksimalistė, jeigu jau kuo susidomiu, tai pasineriu visa savo esybe. Šiuo metu tapybos paslapčių intensyviai mokausi  savarankiškai, internete randu daug mokomosios medžiagos ir teorijos. Piešdama atsipalaiduoju, pailsiu ir įgaunu  naujos energijos, todėl ir darbe geriau sekasi, atsiranda naujų minčių ir idėjų.

Grįžome prie kūrybos, ar nebuvo kilusi mintis tapyti šventuosius arba kurti paveikslus biblijine tema?

Taip, iš tiesų buvo kilę tokių pamąstymų. Esu  giliai tikinti, sekmadieniais stengiuosi nepraleisti šv. Mišių, netgi turiu bažnyčioje “suolo draugę” Mariją Kupčinskienę, kuri labai meniškai siuvinėja paveikslus.  Brandinu  svajonę   nutapyti ką nors sakralaus… ateityje…

Baigsis paroda, kur tada keliaus tavo paveikslai, juk darbų iš ties yra labai daug?

Didesnė dalis paveikslų grįš namo, nes be jų gan tuštokai atrodo sienos, jau pripratus būti su jais kartu. Kiti – bus padovanoti, nes jau seniai  yra laukiami.  Esu nutapiusi per 80 darbų, ne visi jie pateko į parodą, dalis jau yra išdovanotų, kiti dar net ir neįrėminti. Algirdas, pamatęs tiek daug mano paveikslų, pasiūlė įrengti prie namų kokią nors erdvę, kur galėčiau juos iškabinti. Kai aš ėmiau tapyti, tai ir vyras pradėjo domėtis vaizduojamuoju menu, atkreipia dėmesį į kitų sukurtus kūrinius. Juos lygindamas su mano nutapytais, vis nepamiršta pagirti,  kad  jam geriau patinka mano paveikslai. Jeigu dar bus įkvėpimo tapyti, tai reikės kažką galvoti, apie patalpas naujiems paveikslams…

Padėkojau Nijolei už jaukų priėmimą ir šiltą pokalbį, o išėjusi iš jos namų, net nepajutau, kaip vėl atsiradau parodoje. Dar kartą apžvelgiau paveikslus, akis pagavo ant stalelio atverstą atsiliepimų knygą. Varčiau, skaičiau ir džiaugiausi, kad mes jau išmokome tarti gražius žodžius, palaikyti ir paskatinti vienas kitą prasminguose darbuose.

Tapyk Nijole, tapyk, to reikia ne tik tau, bet ir mums visiems.

Ramunė Pauliukonienė

Nuotraukų autorius “Spalvų gama”.


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

8 Komentarai (-ų)

  1. **** sako:

    o gal kaimyne zino kai ka …………..

  2. * sako:

    Kas gi užpavydės jeigu ne kaimynė :)

  3. Kaimyne sako:

    Kazko nuotraukoje neatrodo kad gerai pora sutartu!

  4. Dale sako:

    Ramune, profesionalu.

  5. Skaitytoja sako:

    Labai nuoširdus ir atviras straipsnis. Darosi vis aiškiau iš kur tas grožis paveiksluose, o pasirodo, viskas iš gyvenimo akimirkų. Nuostabūs darbai, nuostabi darbų autorė ir straipsnio autorė. Belieka palinkėti abiem sėkmės tolimesniame kūrybos procese.

  6. * sako:

    Tikrai gailiuosi, kad neteko pabuvoti šioje parodoje :(
    Ramune sveikinu su debiutu.

  7. Geras debiutas sako:

    Tikrai šaunuolė Ramunė, paroda tokia ir buvo: šilta, jauki, Nijolė apsupta mylinčių ir mylimų žmonių. Abi moterys, Ramunė, kaip straipsnio, o Nijolė, kaip parodos autorė, vertos pačių nuoširdžiausių žodžių. Sėkmės joms :)

  8. Saunu sako:

    Raune , ojus tikrai gera zurnaliste .

Jūsų komentaras:


du × penki =

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]