Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Reklaminis skydelis

LR Seimo nario priimamasis

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar jau metas Širvintose įjungti centralizuotą šildymą daugiabučiuose?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

Ignas Šeinius: „aš dar kartą grįžtu…“

SAM_3234

Igno Šeiniaus knygos iš Danutės Miliukienės asmeninės bibliotekos

Š.m. sausio 15 d. sueina 55-eri metai, kai  mirė mūsų kraštietis, rašytojas, diplomatas Ignas Šeinius.  

Rašytojas gimė 1889 m. balandžio 3 d. Širvintų rajone, Šeiniūnų kaime. Baigęs  Musninkų pradžios mokyklą, lankė „Saulės” kursus Kaune ir įgijo liaudies mokyklos mokytojo teises. Kurį  laiką Ignas Šeinius gyveno Vilniuje ir  vertėsi žurnalistika, vėliau studijavo Maskvos universitete, istorijos-filosofijos fakultete.  Tikroji jo pavardė – Jurkūnas, o slapyvardis Šeinius – pagarbos ženklas gimtinei. Čia sukurti ir jo pirmieji kūriniai, kai studijų vasaros atostogas leisdavo gimtajame Šeiniūnų kaime, tėviškėje prie ežero. Ignas Šeinius – ne tik rašytojas, bet ir svarbių Lietuvos istorijos įvykių liudininkas ir įamžintojas („Raudonasis tvanas“). Kurdamas jis neužmiršo ir visuomeninės veiklos: dirbo „Lietuvos Aido” vyriausiu redaktoriumi, (1935 – 1939) buvo Klaipėdos krašto patarėjas spaudos reikalams, (1939) dirbo Lietuvos Raudonojo kryžiaus įgaliotiniu Vilniaus krašte. Turininga  jo diplomatinė veikla: (1916 – 1919) Švedijoje atstovavo Lietuvių komitetui nukentėjusiems dėl karo šelpti, (1919 – 1920) dirbo Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi Danijoje, (1921) pasiuntiniu Suomijoje, (1923 – 1927) Lietuvos Respublikos ministru Skandinavų kraštams. Jo veikla ir gyvenimas  tiek turiningas ir įvairiapusis, kad viename straipsnyje tikrai visko nesutalpinsi, o ir ne toks šios publikacijos tikslas.

SAM_3152

Iniciatyvinės grupės posėdis

„Krašto naujienos“ jau rašė apie tai, kad „2013 m. kovo 6 dieną Širvintose susikūrė iniciatyvinė grupė, kuri nutarė kreiptis į Kultūros ministeriją raštiškai dėl rašytojo, publicisto, diplomato I.Šeiniaus atminimo įamžinimo. Idėja pastatyti Širvintose paminklą šiam rašytojui gimė mokytojos Danutės Miliukienės galvoje. Atsirado bendraminčių ir jau žengti pirmieji žingsniai idėjos įgyvendinimo link“.

Nuo to laiko padarytas didelis darbas, kurį atliko  iniciatyvinė grupė, iš aktyviausių jos narių paminėčiau Laimą Kutiščevą, Romą Vareikienę, Editą Rutkauskienę ir kt. Iniciatyvinė grupė sulaukė didelio visuomenės palaikymo. Apie šią idėją ir jos įgyvendinimo darbus kalbamės su iniciatyvinės grupės pirmininke Danute Miliukiene.

IMG_4700

Danutė Miliukienė Širvintų bendruomenės labdaros koncerte pristato I. Šeiniaus paminklo idėją.

Kaip atsirado mintis pastatyti paminklą šiam iškiliam mūsų krašto žmogui?

Minties ištakos. Sąjūdžio laikais mokytojos Filomena Vaicekauskienė, Vida Verkauskaitė-Norvaišienė,  ir kitos rajono lituanistės ieškojo galimybių, kaip įprasminti žinomo rašytojo, politiko, publicisto Igno Šeiniaus (Igno Jurkūno) atminimą. Taip Širvintose radosi Igno Šeiniaus gatvė, o tėviškėje jo gimtinę mena Ipolito Užkurnio iš ąžuolo išdrožtas stogastulpis (1989 m).

Suprantama, kad vieninteliam iš mūsų rajono kilusiam lietuvių literatūros klasikui pagerbti to per maža. Jeigu kiti rajonai mini ne vieną kūrėją, tai mūsų krašte kito rašytojo, įėjusio į geriausių literatūros kūrinių autorių tarpą, tikrai nėra. „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ – tai knygų serija (pradėta  leisti 2005 m., baigta 2012 m.) kurioje  iš viso išleista 30-ies lietuvių literatūros klasikų rinktinė kūryba. Paskutinioji serijoje pasirodžiusi knyga – Igno Šeiniaus prozos rinktinė „Belaukiant“. Galime didžiuotis, kad naujai išleistoje geriausių lietuvių literatūros knygų serijoje yra ir I. Šeiniaus kūryba. Čia jis pristatomas, kaip stipriausias lietuvių rašytojas impresionistas.

Bendraujant su Kultūros ministerija, įsiklausius į visuomenės ir rajono architektės Dalios Kunevičienės siūlymus, susiformavo vizija, kad tai turėtų būti ateinančio I. Šeiniaus gatve rašytojo figūra, o pati gatvė galėtų tapti gražių minčių alėja, kur rastume prasmingus rašytojo posakius apie Lietuvą, gimtosios kalbos grožį ir t.t.

Kas gali patraukti ir jauną, ir subrendusį skaitytoją Igno Šeiniaus kūryboje?

Pirmiausia meilė tėvų namams, savo šeimai. Linksmas požiūris į vaikystės nutikimus, kaimo įvykius („Tėviškės padangėje“). Visada visus jaudina ir jaudins poetiška meilės istorija romane „Kuprelis“ ir apysakoje „Vasaros vaišės“. Daugelis su malonumu perskaitys noveles „Tėvas“, „Naras“, kuriose žavi betarpiškai išgyventi patys giliausi žmogiški jausmai.

Daug kam bus įdomu ir vėlyvesnės švedų kalba parašytos knygos. Apie jas ir rašytojo atstovavimą Lietuvai, jos interesų gynimą dirbant ambasadoriumi, galima perskaityti Sigutės Radzevičienės monografijoje „Neatrastasis Ignas Šeinius: gyvenimas ir kūryba Švedijoje“. Tai knyga ne tik intelektualams, bet ir kiekvienam besidominčiam ne Lietuvoje gyvenančių lietuvių likimais. Apie jų norą sugrįžti, apie adaptaciją svetimoje kultūroje, toli nuo gimtojo krašto. Šios autorės straipsnį išspausdino „Literatūra ir menas“ (Nr.42 ir Nr.43, 2013 m. lapkričio mėn.).

Kaip sekasi įgyvendinti paminklo statymo idėją, kokie darbai  jau nuveikti, ar sulaukė šis sumanymas finansinės paramos?

Pirmiausia mus vieningai palaikė rajono Tarybos nariai. Ačiū jiems. Šią veiklą nuoširdžiai kuruoja administracijos direktorė Elena Davidavičienė. Mūsų idėjai pritarė Rašytojų sąjunga, Kultūros ministerija. Šiuo metu laukiame finansavimo pirmam projektui (jį parengė L. Kutiščeva). Tikimės, kad mūsų projektas bus vienas iš Lietuvos Respublikos objektų, kuriamų Vasario 16-osios 100-osioms metinėms.

Atskirai noriu padėkoti tiems, kurie jau parėmė finansiškai – turime beveik 10 000 litų. Rinkome lėšas ir Derliaus šventės ir labdaros mugės metu. Nuoširdžiai ačiū Bagaslaviškio Šeiniūniečių klubo vaikams ir mokytojams: jie kūrė atvirukus, sumanius darbelius ir pardavė Kalėdinėje mugėje, visas lėšas (apie 250 litų) skirdami I. Šeiniaus paminklui. Prasminga ir graži akcija. Ačiū individualiems rėmėjams, verslininkams, Širvintų miesto bendruomenei (pirmininkė Alina Skeberienė), skyrusiai nemažą sumą.

Dabar artėja 125-osios I. Šeiniaus gimimo metinės. Kviesime į Šeiniaus kūrybos skaitymus, dalyvausime susibūrimuose, stengsimės populiarinti mūsų klasiko kūrybą, kad ši veikla virstų prasminga rajono kultūros akcija.

 ***

Pastatyti paminklą –  įamžinti atminimą. Atminimas –  paminėjimas to, ką žinai. O ką mes, Širvintų krašto gyventojai, žinome apie Igną Šeinių? Tai, kad girdėjome šią pavardę, vaikštome jo vardo gatve, o ar įsigiliname į viso to prasmę? Prisipažinsiu, kad užsiplieskiau mintimi, jog reikia pastatyti paminklą. Pasišoviau parašyti straipsnį jau lapkričio mėnesį, tačiau, kai sėdau rašyti, pajutau, kad mano žinios labai paviršutiniškos. Nors ir skaičiau kažkada keletą jo knygų, nors dar dirbdama mokykloje muzikos mokytoja, ir, paraginta literatūros mokytojos Danutės Miliukienės, prisidėjau savo vadovaujamu vaikų folkloriniu ansambliu prie I. Šeiniaus gimimo metinių paminėjimo bei jo sūnaus Irvio Šeiniaus viešėjimo Širvintose priėmimo… Tačiau pabuvusi viename iniciatyvinės grupės posėdyje ir  prisėdusi rašyti straipsnį, pasijutau visiškai tuščia šiuo klausimu. Puoliau skaityti, nes tąsyk širdyje neturėjau to, ką gavau vėliau, perskaičiusi Igno Šeiniaus „Raudonąjį tvaną“, „Kuprelį“ ir „Vasaros vaišes“. O skaičiau lyg „naujomis akimis“ ir mąsčiau lyg „naujomis mintimis“. Atradau tyrą meilę bei gėrėjimąsi Aukščiausiojo sukurta gamta, jos slėpiniais ir visa tai aprašyta širvintiškių patarme. Atradau smuiku griežiantį  Vincutį „Vasaros vaišėse“, kaip mūsų krašto muzikantą: „Verkia smuikas, bet verkia jaunu verksmu, pilnu skaisčių troškimų, žavingo ilgesio. Skundžias kam, bet nesiskundžia, o tik pasako, kaip gera būti jaunam, kaip gražu siekti toli, daug tikėtis…“ Atradau  malūną romane „Kuprelis“: „Malūnas eina palengva. Pridusęs, užkimęs burba. Manau, didelės skubos nėra. Sustoju, stebiu jį. Malūno sparnas, iškilęs aukštai, stapterėja kiek, pažiūri į apatinį sparną ir krenta ant jo, lyg privyti norėdamas, bet tas pabėga, o ant jo, iš viršaus, žiūri ir taiko jau kitas. Bildesys, ratų teleskavimas vis didėja. Girdėtis jau ir pikliaus sunkus dūsavimas, lyg iš po malūno jis veržias…“, kuris, pasirodo, tikrai buvo, bet  vis dar neatstatytas ir nežinia, ar kas jį beatstatys?

Bendraujant su širvintiškiais, teko girdėti labai įvairių nuomonių ir reakcijų į ketinimus statyti Širvintose I. Šeiniui paminklą. Vieni su džiaugsmu pritaria ir palaiko šią idėją, prisideda savo darbais, patarimais, finansine parama. O kiti nusiteikę gana skeptiškai, motyvuodami tuo, kad jis Širvintoms „ne prie ko“, sunkiu Lietuvai laiku gyveno Švedijoje, „tai tegul švedai tenai  jam stato tą paminklą“. Pabendravus su skeptikais paaiškėja, kad jie I. Šeiniaus kūrinių neskaitę, blankiai žino jo gyvenimo ir veiklos istoriją, tačiau turi tvirtą nuomonę.

Manyčiau, turėtume pasidomėti, kad suprastume tikrąją Igno Šeiniaus kūrybos ir veiklos reikšmę. Jau šiandien pulkime į knygynus, apgulkime bibliotekas, skolinkimės draugų ir pažįstamų turimas knygas, dalinkimės jomis, skaitykime, vakarokime su knyga ir iš naujo atraskime Igną Šeinių. „Lįskime“ į internetą, naršykime ir ieškokime informacijos apie jį, o suradę ir perskaitę, pajuskime širdies virptelėjimą, kodėl  dar iki šiol Širvintose nėra jam paminklo.

Straipsnį baigsiu ištrauka iš I. Šeiniaus knygos „Raudonasis tvanas“, čia rašytojas perteikia įspūdžius, apie  1939 m. spalio 29 d. kelionę per Širvintas į Vilnių (po istorinio Vilniaus atgavimo Lietuvai):

„Pravažiuojam Širvintas. Trijų kilometrų ilgio miestelis nusidriekęs palei žalią ir vingiuotą Širvintą. Prieš pirmą didįjį karą čia buvo javų, linų ir kitų žemės ūkio gaminių supirkimo centras. Iš čia buvo tiekiama Vilniui. Dabar, pusiau aštuntą valandą ryto, Širvintos dar tebemiega, kaip ir kiti miesteliai, kaimai ir vienkiemiai. Matyt, kad vakar miestelio būta pasipuošusio tautinėmis vėliavomis. Progimnazija, amatų mokykla, naujas didokas vartotojų bendrovės pastatas ir valdiškos įstaigos buvo iliuminuotos. Paskiros vėliavos, lietaus priplaktos prie stiebų, tebekybo pamirštos. Vis tiek šiandien jos taip pat plevėsuos, spalvindamos didelės šventės nuotaiką. Visą savaitę bus švenčiamas Lietuvos kariuomenės ir įstaigų įžengimas sostinėn Vilniun. Širvintoms yra dvigubai ko džiaugtis…“

Tada prisimenu rašytojo sūnaus Irvio lankymąsi ir jau skambėte skamba lyg harmoninga melodija: ŠIRVINTOS – IRVIS – ŠIRVINTOS – IRVIS… Juk taip viskas pasakyta…

 Ramunė Pauliukonienė

 


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Jūsų komentaras:


penki + penki =

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]