Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

“Mama, ar vėl važiuosi į Ukrainą?”

IMG_6464 - Kopija

“Mama, bet juk Ukrainoje karas!”

“Mama, ar greit važiuosi vėl į Ukrainą?” – vis klausinėjo manęs dukra po pirmosios kelionės. Kai grįžau, mes kartu pakabinome didelį žemėlapį ant sienos, kuriame rodžiau, kur teko būti. Pasakojau jai apie kelionę, apie tai, ką ten mačiau, ką sutikau. Apie Maidaną nepasakojau… Jai tik šešeri… 

Po to važiavau dar kartą… Vos grįžus, jau kitą dieną, prasidėjo Maidano šturmas. Nespėjau lagaminų išpakuoti, o akys prilipo prie kompiuterio ekrano. Sunku buvo vietoje nusėdėti… Vos pamačiusi, kad Vilniuje, prie Seimo, organizuojamas palaikymo mitingas Ukrainai, susirinkau vaikus ir išdūmėme. Lu pasiūliau pasiimti didelę Lietuvos vėliavą. Ji ją labai mėgsta – mažoji mano patriotė… Apsidžiaugusi, dar ir ant kaklo pasikabino vėliavos spalvų gėlių karolius. Kaip į šventę išsidabino. Aš jai ir neaiškinau, kur mes važiuojam…

Nuo automobilių aikštelės skuodė kaip zuikis su ta vėliava – kad tik greičiau. Mačiau, kaip dega akys, kaip aukštai kilnojasi kojos – į šventę!

Vos nuvykom, užsiėmiau savo reikalais – fotografavau ir tarpuose rūpinausi verkšlenančia mažąja. Jai nebuvo panašu į šventę…

Lu nubėgo į aikštės vidurį, kiek paplevesavo vėliava, paskui kaip sustingo, taip visą mitingą nė krust. Akys didelės įbestos į sceną, kurioje buvo sakomos kalbos, rankos tvirtai laiko vėliavą. Aplinkui zuja reporteriai – tokia maža, išblyškusi mergaitė su didele vėliava aikštės viduryje… Mačiau – jai nė motais. Nesujudėjo nei vienas raumuo, nepasitraukė nė vienu žingsniu nuo tokio neįprasto dėmesio. Fotografai ir filmuotojai vis keitėsi, aparatai nuo mobilaus iki didžiulės kameros šmėžavo tai arčiau, tai toliau, o ji vis stovėjo. Iš pradžių maniau, kad jai patinka dėmesys. Paskui motiniškas instinktas pakuždėjo, kad reikia prieit arčiau. Paėmusi mažąją už rankos priėjau, pritūpiau greta. O ji atsisuko į mane siaubo pilnomis akimis ir sukuždėjo į ausį: “mama, bet juk Ukrainoje karas!?”

Tyliai tariau “taip”.

Tokios gyvenimo pamokos…

Vilma Valiukevičienė


Susiję straipsniai:

Jūsų komentaras:


trys × = dvidešimt septyni

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]