Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Po šventės. Apie Nepriklausomybę

9bd9de1e9745c0a67b07df92b9b36ab5da829eb6_articleKartais tam, kad kažką parašyti, reikia surasti save. Artėjant Kovo 11-jai supratau – trūksta žodžių, mintys trūkinėja. Apie begalinę meilę gimtinei, apie širdį užliejantį džiaugsmą ir pasididžiavimą atkurta Nepriklausomybe kalbėti buvo sunku. Ir ne todėl, kad tos meilės ir pasididžiavimo nėra. Anaiptol, viso to daugiau nei bet kada iki šiol. Panašu, kad tik dabar ateina supratimas, kokia tai vertybė iš tiesų…

Nesu karo ar pokario vaikas, apie visa tai pasakojo jau ne mama, o močiutė – lyg apie kokį ledynmetį, kuris man atrodė nenusakomai senai buvo. Sovietinės okupacijos taip pat nejutau, nes kai gimiau, žmonės jau buvo išmokę šypsotis. Gyvenimas – toks. Žmonės prisitaiko, gyvena ir myli bet kokiomis sąlygomis… Atrodė, kad tolimesnis visos žemės kelias – taikos ir gėrio link. Kaip gi kitaip! Juk žmogus jau toks protingas – perskaitė sudėtingą DNR informaciją, sugebėjo klonuoti gyvą organizmą ir įpūsti jam dvasią. Kur čia jau jis gainiosis paskui vienas kitą su šautuvėliais. Jau maniau, kad su mano karta net berniukų karo žaidimai išnyks…

Kai Lietuva kovojo už savo nepriklausomybę nuo sovietų, aš kovojau už savąją – nuo tėvų, tad empatijos kitam kovojančiam buvo mažai… Tad vėl gi – mažai supratau, kas vyksta…

Taigi, iki šiol įvertinti Nepriklausomybę nebuvo labai lengva. Tačiau dabar, kai visa savo širdimi išgyvenu dėl Ukrainos situacijos, imu suprasti mūsų pergales. Ir pralaimėjimus.

Tad vertinimas tapo labai sudėtingu. Viskas galvoje susimaišė – džiaugsmas, kad mums pavyko iš pirmo karto ir kad nepaisant klupimo ant aštrių akmenų, per skausmą ir klaidas, nuėjome į priekį per daug nesidairydami atgal. Gal todėl, kad sėkmė lydėjo. Ir dabar turim daug – neišmatuojamai daugiau nei lyg ir kartu Nepriklausomybę atkovojusi Ukraina. Nors kai ko, ką turi jie, mes nebeturim…

Susimaišė ir nerimas – beeinant į priekį ne tik tai, kas būtina ir reikalinga nešėmės, neišvengiamai su kiekvienu žingsniu apsikrovėme ir tokiais “priedais”, kaip kraštutinis individualizmas, vartotojiškumas, snaudulys “ant sofkutės” su alaus skardine, kai kaimynas anapilin išlydi savo artimą, pasyvumas, abejingumas, nenoras nei dirbti, nei džiaugtis kartu, iniciatyvos baimė… Kažkokia viduramžių dvarų būsena – “savų” ratai ir ložės, slapti pasitarimai ir politiniai sprendimai, besaikis ūžavimas už ES pinigus – kaukių karnavalai (čia turiu omenyje didžiuosius ir galinguosius, ne mūsų kaimą, kuriam tos lėšos reikalingos kaip oras), abejingumo išraiškos veiduose, kai ko nors reikia “ne savam”, susireikšminimas – “aš taip daug dirbu”, arba visiškas nuplaukimas pasroviui – “aš vargšas ir man valstybė turi duoti”… Visa tai nusinešėme kartu su noru sukurti gražią, orią, teisingą valstybę…

Kiekvienam savo kelias. Ir tik tolimos ateities istorija parodys, kas bus tikrasis laimėtojas. Man atrodo, kad mes senokai “įstrigom” ir jau kurį laiką tik tūpčiojam aplink bežaisdami kažkokį žaidimą, kurio esmė – sugrūsti atgal žaidimo lentoje iš angų išlendančias galvas. Vieni mėgina tas galvas iškišti, kiti desperatiškai jas mėgina sugrūsti atgal, kad niekas nepasikėsintų į jo paties galvą, o publika vis dar laikas nuo laiko kuriam nors paploja, bet daugiausiai – abejingai sau gyvena savo gyvenimą. Tuomet griebiamasi kokių nors “sensacingų” triukų dėmesiui susigrąžinti. Bet kuo toliau, tuo sunkiau einasi…

Galbūt aš per griežtai vertinu, galbūt kažkam geriau ir toliau matosi. Nenoriu ginčytis. Ir nenoriu įrodinėti negatyvo – tai neteisinga ir negarbinga. Kaip ten bebuvę, be proto myliu mūsų Lietuvą ir noriu jai tik gero. Tik kartais stabteli ir supranti – lyg ir ne taip norėtum, lyg ir ne to ieškai už svaiginančių horizontų, lyg ir ne taip vaikystėje girdėjai seną ąžuolą šlamant, lyg ir ne to ieškojai svaiginančiuose saulėlydžiuose…

“Taip, tai reiškia, kad jis jau suaugęs” – pasakytų išmintingasis Ka iš filmuko apie Mauglį – o valstybės, kaip ir žmogaus kelias ne vien lygiu takeliu ir ne visada į priekį eina…

O praėjusios Nepriklausomybės atkūrimo dienos proga visiems noriu palinkėti – saugokime ir branginkime vienas kitą. Tik bendrystėje ir Meilėje vienas kitam tikroji nepriklausomybė. O būti nepriklausomu, dažniausiai – mokėti ne imti, o atiduoti. Kaip žmogui, taip ir valstybei.

Vilma

Vilma Valiukevičienė


Susiję straipsniai:

1 Komentaras

  1. kaip sako:

    jautru, kaip išgyventa ir išjausta. Sėkmės ieškojimuose ir atradimuose.

Jūsų komentaras:


× keturi = dvidešimt

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]