Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Reklaminis skydelis

LR Seimo nario priimamasis

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar jau metas Širvintose įjungti centralizuotą šildymą daugiabučiuose?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

Žygeivio dienoraštis. Apie pėsčiųjų žygį „Kęstutėnai“ Jungtinės Kęstučio apygardos partizanams atminti

737179_4402496696873_1114908225_oŠtai ir vėl susitinkame. Šį kartą žygio vieta atvedė mane ir dar tūkstantį žygeivių į Lyduvėnus, Raseinių rajoną. Beje, ar žinojote, kad Lyduvėnuose yra ilgiausias Lietuvoje geležinkelio tiltas?

Išaušta žygio rytas. Susiruošiu greitai, nes iš vakaro eilinį kartą neįvykdžiau pažado eiti miegoti anksčiau, tad ryte prasikrapštau akis, kurios taip ir taikosi užsimerkti, ir greitai susiruošiu. Spėju net pusę puodelio arbatos išgerti. Kuprinė sukrauta, einu autis batų ir jau tuoj žengsiu per duris. Ir štai tada neprasilenkiu su stalu svetainėje, nesėkmingai ir labai skaudžiai susiduriame. Nuo skausmo net užkaukiu, mintyse negera nuojauta – lūžo kojos pirštas. Veju tokias mintis toliau, šoku į batus, užsimetu striukę ir lekiu susitikti su mūsų ekipažu.

Išvažiuojame iš Vilniaus numatytu laiku, kompanija šauni, važiuodami draugiškai bandome atsimerkti, visus lenkia miegas. Šnekučiuojamės apie keliones, apie nuotykius kelionėse, žygiuose, apie sutiktus žmones. Pusiaukelėje stabtelime degalinėje kavos, lipu iš automobilio ir suprantu, kad sunkiai paeinu. Turėjau nemažai lūžių, atpažįstu tą skausmą, laikas nuo laiko apimantį drebulį, ir tuomet suprantu, kad kojos pirštas tikrai lūžęs. Atkakliai stūmiu tą mintį tolyn, viduje supykstu, kad nuo pat ryto vyksta kažkas neplanuoto ir negero.

Po kavos akyse prašviesėja, degalinėje pagal žemėlapį pasitiksliname maršrutą, važiuoti liko nebedaug, tad keliaujame toliau. Pravažiuojame Raseinius, devintą valandą ryto sugebame patekti į automobilių grūstį – devintą ryto, Raseiniuose… Net Vilniuje tokiu metu šeštadienį nėra grūsčių. Kelios dešimtys minučių, ir mes vietoje.

Šlubuoju registruotis į žygį, gauname žemėlapius, kontrolės postų korteles ir laukiame žygio pradžios. Žmonių daug, apie tūkstantį. Sveikinimo kalbos, šiek tiek informacijos apie trasą, apie istorines vietas, kuriomis keliausime, įvykius, partizanines kovas, vykusias būtent ten, kur žengsime šiandien. Startas.

Pradėjusi eiti, suprantu, kad šiandien finišą pasieksiu viena paskutiniųjų. Eiti sunku, pirštą skauda su kiekvienu žingsniu vis labiau, visas krūvis tenka vienai kojai. Susikaupiu ir einu. Trasos pradžioje įveikiame upelį, reikia lipti per rąstą, dėkui pagelbėjusiems ir ištiesusiems ranką, pati su tokia koja tikriausiai nebūčiau perlipusi. Prieiname pirmą kontrolės punktą, šalia kurio stovi labai graži trobelė. Visi pagalvoja, kad ten kavinė, ir puola į vidų tikėdamiesi gauti kas arbatos, kas kavos, o kai kas ir ko nors stipresnio. Šeimininkai pasimetę šypsosi ir išlydi žygeivius.

Šlubuoju toliau. Pamažu atsilieku vis labiau ir labiau, einu beveik paskutinė, todėl nebestoju kontrolės punktuose, atsižymiu ir einu toliau. Visi pažįstami seniai nuėjo į priekį, tad didžiąją trasos dalį keliauju viena. Galvoje kaip visada sukasi daug minčių, tvarkausi su jomis, emocijos keičiasi kaip kaleidoskope – tai suima piktumas, kad taip nutiko prieš pat žygį, tai nuo skausmo aptemsta akyse ir sekundei pasidaro labai apmaudu ir gaila savęs, tada ateina užsispyrimas – jeigu šitaip, tai iš principo nepasiduosiu, kad ir paskutinė, bet finišą pasieksiu. Vėliau suima juokas, nes įsivaizduoju kaip atrodau iš šono, tada spjaunu į visus pojūčius, atsiriboju nuo jų, ir galvoju apie ką nors kitką, tuo labiau kad minčių apmąstymams tikrai turiu daug.

Ties dvidešimtu kilometru pasiduodu ir išgeriu vaistą nuo skausmo. Pačiu laiku, nes prasideda pelkės, tenka šokinėti nuo vienos sausesnės vietos iki kitos. Vėliau visos sausos vietos baigiasi, tenka rinktis tarp labai labai šlapios ir vos mažiau šlapios. Smagu, kad žygeiviai palaiko vienas kitą, kažkas paduoda ranką, kažkas prilaiko trukdančias eiti šakas, kažkas parodo sausesnę vietą ar nukreipia kelis žingsnius į šoną, kur mažiau vandens. Klampojame per pelkes, matau kad kažkas nešasi batus rankose, per pelkę žygiuodamas basomis, kažkas ant pečių užsodinęs draugę, perneša ją per nepraeinamą vietą. Mano batai atlaiko išbandymą, kojos sausos. Bet jau batų gražumas… Vidury pelkių prieiname Virtukų kautynių vietą, pamatome užlietą vandeniu partizanų bunkerį. Pagalvoju, kad mes dabar eidami turime galimybę pasirinkti kiek sausesnę vietą, o karo metu partizanai, kovodami dėl laisvės ir savo gyvybių, tikrai negalvojo apie tai, ar švarūs jų batai ir ar nesušlapo kojos.

Ketvirtame kontrolės punkte gauname labai skanios košės, arbatos. Nuo ten keliauju su užkalbinusiu mane žygeiviu, eidami kalbamės apie partizanus, jų kovas, apie Lietuvos laisvę. Paskutiniu metu, ypatingai po įvykių Ukrainoje, dažnai pagalvoju apie tai, kokia vertybė yra Lietuvos laisvė. Štai mes galime dalyvauti žygyje, skirtame Lietuvos partizaniniam karui atminti. Būdami priklausomi nuo agresorės Rusijos, tikrai nežygiuotume tokiame žygyje. Žygiuotume, bet tik šlovindami visai kitus, mums nurodytus dalykus. Štai mūsų Lietuvos muzikos kūrėjai, palaikydami Ukrainos žmones ir jų kovą,  ima ir sukuria nuostabią dainą, nuo kurios šiurpuliukai eina per nugarą, o Rusiją nuo šios dainos ištinka isterijos ir agresijos priepuolis. Nebūtume galėję daryti daugelio dalykų, nebūtume galėję gyventi taip, kaip gyvename dabar, jei nebūtume laisvi. Tik gaila, kad dažnai pamirštame apie mūsų šalies istoriją, apie žmones, paaukojusius gyvybę vardan mūsų visų. Džiaugiuosi, kad žygių dėka sužinojau daug dalykų, kuriais anksčiau tiesiog nesidomėjau, net nepagalvodavau apie tai. Todėl didelis dėkui organizatoriams ir visiems, prisidedantiems prie didžiulio darbo, vykstančio tam, kad žygis įvyktų.

Žygiuojame toliau. Vaistas vis dar veikia, skausmas aprimęs, tad einu stebėtinai greitai. Iki pabaigos lieka visai nedaug, ir man jau gaila, kad tuoj viskas baigsis. Iš to džiaugsmo, kad beveik nejaučiu skausmo, pradedu tikėtis, kad pirštas vis tik nelūžęs, kad prisigalvoju ir grįžusi namo pamatysiu, kad viskas tvarkoje ir tai buvo tik sumušimas. Jau matosi Lyduvėnų geležinkelio tiltas, jis tikrai atrodo įspūdingai. Finišuojame palikę už nugaros nemažai žygeivių, o maniau, kad ateisiu paskutinė. Visi sveikina vieni kitus, visų akys žiba, labai smagu tai matyti ir jausti pačiai. Šnekučiuojamės su pažįstamais, mielais ir brangiais širdžiai žmonėmis. Labai nesinori išvažiuoti, bet ekipažas laukia.

Sušokame į automobilį ir keliaujame namo. Vilnių pasiekiame labai greitai. Kalbos netyla, jau dėliojame planus ir laukiame mane užbūrusio žygio „Extreme 2×100“. Aš irgi mintyse jau ten. Pagalvoju, gerai kad pirštas lūžo ne prieš pat „Extreme“ žygį, nes 200 km eiti su lūžusiu pirštu būtų liūdniau, nei 32 km. Turiu laiko sugyti, grįžus namo pamačiau violetinį pirštą ir mėlynuojančią pėdą, tad visos viltys, kad tai ne lūžis, žlugo. Tad mano žygio pabaiga bus šiandien, ligoninėje pas gydytojus.

Iki kito karto.

Daugiau informacijos apie žygius, žygių kalendorių rasite puslapyje: www.pza.lt  ir Facebook puslapyje:  www.facebook.com/pzasociacija.

Žygio trasos ir eigos žemėlapis.

Parengė Anželika Sadovskienė.


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

8 Komentarai (-ų)

  1. Grum sako:

    Po sio straipsnio kazkas is vidaus nepaleido manes, todel perskaiciau visus autores straipsnius cia. Nezinau ka ir pasakyti. Kazkuo uzkabino ir paliete viduje kazka labai jautraus. Atvirumas, nuosirdumas, drasa tiesiog apciuopiamai jauciami. Didziule pagarba uz sazininguma, nuosirduma, uz savo sirdies atidavima, uz siluma, sklindancia is kiekvieno sakinio. Kada kitas zygis, kitas straipsnis, ar tik zygiu tema rasote? Rasausi i istikimus gervejus. Kazkas cia rase, kad negalejo mergina iveikti zygio su trauma. O as jauciu, kad ji gali dar ne tai.5

  2. KNS sako:

    Beje, o kaip koja? Lūžo, ar lengvesnės traumos?

  3. to as sako:

    Šita mergiotė jau 100 km. žygį praėjusi, ir gegužę ruošiasu extreme 2×100 km. įveikti, ir net neabejoju kad įveiks. Valia daug ką gali. Pagarba žygeivei!

  4. as sako:

    Nesamone. Netikiu, kad tokia mergiote gali su tokia trauma tiek iveikti. Gal kas pagrazinta cia? Nu tikrai, nepaz\istu ne vieno zmogaus, kuris galetu tai padaryti.

  5. labai sako:

    graziai ir idomiai. Dazniau rasykite! Ir zigiuokite!

  6. Grum sako:

    Nu koks smagus straipsnis, ir juokiausi, ir zavejausi, nu super parasyta. Galetu jusu zygiai dazniau buti, dazniau rasytumete, o mes dziaugtumes. Super, aciu :)

  7. Zombis sako:

    Kazkas nerealaus. Toki atstuma iveikti su luzusiais kaulais. Pagarba begaline. Laukiu kitu nuotykiu. Sekmes ir sveikatos :)

Jūsų komentaras:


aštuoni − penki =

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]