Dienos šviesą išvydo Jono Lučiūno fotografijų albumas „Širvintų krašto žmonės“    Nuo rugsėjo 2 d. keičiasi Vilniaus AVMI Širvintų poskyrio mokesčių mokėtojų aptarnavimo laikas    Kviečiame į informacinį renginį apie paramą Širvintų r. VVG strategijos lėšomis    Rugsėjo 1-ąją Ukmergės kultūros centre bus nemokamai rodomi du kino filmai    Sudie, gražuole vasara   

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar pritartumėte siūlymui dalį kasmetinio biudžeto viešinimui skirti savivaldybės mažumos (opozicijos) veiklos viešinimui?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

VARDADIENIAI

Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

AUTOBUSŲ GRAFIKAS ŠIRVINTŲ RAJONE

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Jurgitos ir Eimanto Papirčių šeimos istorija: mažųjų Arno ir Gerdos kova už gyvybę

Jurgitos ir Eimanto Papirčių  šeima_Asmen. archyvo nuotrKad noriu būti mama, žinojau jau nuo 18 metų. Visada labai mylėjau vaikus, norėjau anksti jų susilaukti ir pati. Su tuomet dar tik būsimu vyru nuolat daug kalbėjome apie vaikus, planavome jų turėti vos susituokę. Tik, deja, net nenutuokėm, ką turėsime išgyventi, kol mūsų didžiausia svajonė virs realybe.

 Sūnaus Arno gimimas

Mano pirmasis nėštumas nutrūko 8 savaitę, antrasis panašiu laiku, trečiasis nutrūko 19 savaitę. Desperatiškai ieškojau paaiškinimų, teko aplankyti daugybę gydymo įstaigų, iškęsti daug procedūrų. Bet mintis, kad kažkada turėsiu vaiką, padėjo iškęsti skausmą – tiek fizinį, tiek dvasinį. Kaskart suklupusi atsitiesdavau su viltimi, kad kitąkart viskas bus gerai.

Vieną iš kritinių momentų man rekomendavo apsilankyti pas gydytoją Dianą Ramanauskaitę. Nors į susitikimą nedėjau daug vilčių, jau po pirmo vizito gydytoja įkvėpė tikėjimo ir vilties. Netrukus vėl pastojau. Visgi ir šis nėštumas buvo itin sudėtingas. Jau nuo 5 mėnesio visą laiką leidau lovoje, iš jos pakildavau tik tam, kad nueičiau į tualetą arba nuvažiuočiau konsultacijai į Vilnių. Vizitai be galo prailgdavo, tos 100 km kelionės atrodydavo, kaip 500 km žygiai. Tačiau gydytoja drąsino – išnešiojus kūdikį iki 28 savaitės viskas turi būti gerai. Niekad nesidomėjau, kokie vaikai gimsta per anksti, kas jų laukia ir panašiai. Domėjausi, tik kaip vaikeliui nupirkti gražiausius rūbelius, geriausią vežimėlį ir t. t.

J. ir E. Papirčių asmen. archyvo nuotr. (2)Kalendoriuje žymėjau kiekvieną dieną, skaičiavau, kiek laiko liko iki lemtingos 28 savaitės. Jai praėjus, šiek tiek nurimau ir laukiau gimdymo. Deja, laukti teko neilgai, vandenys nubėgo jau 30 savaitę. Nieko nelaukdami skubėjome į Vilnių, o gimdžiau po dviejų dienų. Turėjau pagimdyti pati, bet pradedant gimdyti patyriau komplikacijas, todėl buvo atliktas Cezario pjūvis. Taip gimė mano sūnus Arnas, deja, prabudusi po narkozės pirmiausia pamačiau ne jį, o jo nuotrauką telefone. Tik po paros aplankiau savo pirmagimį. Jis buvo toks mažas, ūgis siekė vos 41 cm, svoris – 1,3 kg. Aš net nežinojau, ko klausti gydytojų, tiesiog stovėdavau prie inkubatoriaus, nesuvokdama ir nejausdama, kad čia mano vaikas. Buvo labai baisu.

Antakalnio gimdymo namuose gulėjau dar 10 dienų. Kasdien lankydavau sūnų ir skaitydavau prie inkubatoriaus padėtą kortelę, kiek mano ankstukas suvalgė, kiek jo kūnas atmetė ir panašiai. Nesuvokiau, kas darosi, gyvenau kaip robotas. Slėgė nežinia, baimė tiek dėl vaiko, tiek dėl ateities. Svajojau, laukiau, kada galėsiu apkabinti savo sūnų, bet realybė buvo kita – tik kelioms valandoms nueidavau pažiūrėti į jį, apraizgytą galybe laidelių. Per tas 10 dienų savo vaiko net nepriliečiau, bijojau pakenkti, bijojau visko. Net baiminausi kam nors prasitarti, kad turiu vaikelį.

Visgi vieną dieną, užėjusi į reanimaciją, pamačiau purviną vaiko nosytę ir ant akių užkritusią kepurę. Tuomet aiškiai suvokiau: čia mano išsvajotas kūdikis, aš jo mama, kodėl taip elgiuosi, kodėl juo nesirūpinu pati? Baimė dingo, atsidariau  inkubatorių, sutvarkiau kepurę, nosytę, paglosčiau. Pasijutau be galo stipri. Su ta stiprybe abu buvom perkelti į Santariškes.

Santariškėse viskuo rūpinausi pati. Nors ir lėtai, mažylis augo. Buvo nevalgus, smarkiai atpildavo, bet jau kvėpavo pats. Santariškėse praleidome beveik du mėnesius, ten sutikau puikių mamų, kurios labai man padėjo. Daug teko visko patirti per tuos du mėnesius, vis ko nors laukiau – kada nebereikės zondo, kada nebeatpils, kada galės miegoti lovytėje, kada svoris augs greičiau. Taip mano ankstukas augo, vystėsi, ir galiausiai kartu grįžome namo. Po to buvo pirmieji žingsniai, tada pirmieji žodžiai. Pamažu atėjo ramybė. Ir atsirado noras vėl pastoti.

Dukros Gerdos pirmieji metai

J. ir E. Papirčių asmen. archyvo nuotr. (1) Pasitarus su gydytoja ir atlikus tyrimus, aptarėme nėštumo planą, buvo paskirtas specialių nėštumą palaikančių vaistų vartojimas. Atrodė, šįkart viskas bus kitaip, jokių baimių neišnešioti neturėjau. Nėštumas buvo be didelių nesklandumų, nebuvo kraujavimų kaip su pirmuoju vaiku. Svajojau apie mergaitę ir nudžiugau, kai gavau patvirtinimą, kad laukiuosi dukros.

30 nėštumo savaitę turėjau važiuoti į eilinę patikrą ligoninėje. Visgi 28 savaitę aplankė didelis nerimas – mano brangioji pilvelio gyventoja itin mažai judėjo. Apsilankiusi pas ginekologę, iškart išgirdau, kad vaisius labai mažas – atitinka tik 24 savaičių kūdikį. Kitą  dieną nemalonias naujienas man patvirtino ir  Santariškių medikai: mano mažytė nuo „grafiko“ atsiliko visu mėnesiu ir tuo metu jau turėjo kraujotakos sutrikimų, taigi teko skubiai gultis į ligoninę. Tuomet aplankė ir kita baimė – o kaip Arnutis bus be manęs? Juk iki šiol niekada nebuvome atskirai.

Atsimenu, seselė pakvietė mus su vyru į kabinetą. Įėjusi pamačiau gal 10 gydytojų, supratau, kad tai nežada nieko gero. Nepamenu, ką jie pasakojo. Užfiksavau tik esminius dalykus – reikia gimdyti jau dabar, gims 500-600 g sveriantis kūdikis. Kojos linko, sunku nupasakoti žodžiais, ką jaučiau, tai buvo baisiausias momentas, atrodė, kad širdis plyš.

Tuomet sekė pasiruošimas Cezario pjūviui, o gydytojų prognozės buvo niūrios. Norėjau tik vieno – kad viskas kuo greičiau pasibaigtų. Gimdymo metu verkiau. Prisimenu gydytojos žodžius – sveikinu, Jurgita, jau turi dukrytę. Bet su ja, kaip ir su pirmuoju vaiku, pirmąsyk susipažinau per telefoną, nes po gimdymo ji buvo iškart išvežta į reanimaciją. Kai pamačiau dukrą nuotraukoje, ji man pasirodė be galo graži, ir net ne tokia maža. Baltuose pataliukuose, su balta kepuryte – mano karalaitė.

Stengiaus būti stipri, bet širdis plyšo į šipulius – kol dukra kovojo už gyvenimą, o sūnus verkė namuose be mamos, aš nieko negalėjau padaryti. Po šio Cezario pjūvio mano sveikata buvo prastesnė, teko iškęsti didelius skausmus, bet žinojau, kad turiu atsikelti ir eiti kuo greičiau, nes manęs reikia mano vaikams. Visgi grįžus namo širdis liūdėjo. Su sūnumi buvo gera, bet visada galvojau apie dukrą, kurios beveik negalėjau matyti. Kasdien skambindavau į ligoninę su viltimi – galbūt jai jau geriau. Niekada negalvojau apie blogiausia – žinojau, kad viskas turi būti gerai.

Kai gydytoja pasiūlė pakrikštyti Gerdą, iš pradžių nenorėjau apie tai net girdėti, bet vėliau vis dėlto sutikau. Ir po krikšto jai staiga ėmė gerėti. Aišku, galbūt tiesiog antibiotikai suveikė, bet aš šventai tikiu, kad ir Dievo pagalba prisidėjo. Kai vėliau ją prižiūrėjau Santariškėse, susidoroti su iššūkiais buvo lengviau nei rūpinantis pirmuoju vaiku – jau žinojau, kaip veikia sistema, ko tikėtis. Vėl buvo visko, buvo daug naujų išbandymų, bet pati viduje jaučiausi stipresnė, nes norėjau kuo greičiau būti namie su savo šeima, su abiem vaikais. Tad, manau, mano dvasios tvirtybės dėka pakankamai greitai grįžome namo, kur galėjome būti kartu.

Viltinga Papirčių šeimos ateitis

Jurgitos ir Eimanto Papirčių  šeima_Asmen. archyvo nuotr

Arnas ir Gerda_Asmen. archyvo nuotr

Arnas_Asmen. archyvo nuotr Arnui jau greitai sueis penkeri metai, Gerdai dabar dveji. Pirmieji gyvenimo metai jiems nebuvo lengvi, bet aš tikiu, kad visi didžiausi sunkumai liko praeityje. Kasdien šypsausi žiūrėdama į savo vaikus. Tai mano gyvenimo stebuklai. Aš jiems vis primenu, parodau, kokie maži gimė, kaip kovojo už gyvenimą nuo pirmos minutės.

Kai gulėjau Santariškėse antrą kartą, beveik visos mamos klausė, kaip aš po tiek išgyvenimų išvis ryžausi gimdyti antrą vaiką. Galiu drąsiai pasakyti, kad viską pakartočiau, jei tik reikėtų. Visos baimės dingsta, kai pamatai tas akytės, kurios spindi kaip saulės zuikučiai. Tada ir visas pasaulis atrodo paprastas ir gražus, kaip vaikų šypsenos.

Gerda_Asmen. archyvo nuotrAnkstukų šeimų istorijas pristato paramos projektas „Ankstukai“. Antrasis neišnešiotiems kūdikiams skirto paramos projekto „Ankstukai“ etapas, inicijuotas neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ ir kūdikių kosmetikos gamintojo „Johnson‘s Baby“, vyksta kovo 1 d. – gegužės 3 d. visoje Lietuvoje. Ankstukus paremti galima perkant specialiu „Ankstukų“ akcijos ženklu pažymėtas prekes „Maxima“ prekybos centruose, aukojant akcijai skirtose dėžutėse prekybos centro kasose arba visus metus skiriant paramą SMS žinute numeriu 1670 ir pavedimu į sąskaitą. Pirmojo paramos projekto etapo metu ankstukams paaukoti 85 tūkst. litų.

Daugiau informacijos apie paramos projektą „Ankstukai“: www.ankstukai.lt.

Kontaktai: Asta Speičytė-Radzevičienė, [email protected], 8 615 57028.


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Jūsų komentaras:


devyni − = keturi

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]