A.Vasiukevičienė: Tapyba – didžioji mano gyvenimo svajonė

*NERINGA TUŠKEVIČIENĖ * Nuotraukos autorės *

           Kaziuko mugė, tai ta vieta, kur einama (važiuojama) ne tik apsipirkti. Dažnai būtent mugėje susitinka seniai matyti draugai ar giminės, mugėje vieni į kitus pasižiūri ir save parodo… Lygiai taip Širvintų Kaziuko mugėje sutikau ją – iki šiol nematytą ir nepažintą, bet jau po kelių bendravimo munučių labai nuoširdžią – tikrą atlapaširdę dzūkaitę Aldoną Vasiukevičienę.

             Kukli ir talentinga moteris per savo trumpą dviejų metų tapymo periodą į pasaulį išleido daugiau kaip pusšimtį paveikslų, 2014 ir 2015 m. dalyvavo parodose „Aukso vainikas“, parodose A. Varno ir M. Bičiūnienės premijoms laimėti,  2014 m. gavo R.Z. Bičiūno premiją. Net du šios kuklios moters paveikslai saugomi Valdovų rūmuose. Priminsiu, Aldona tapo vos dvejus metus ir yra savamokslė.

                  Šurmuliuojant Kaziuko mugei, skambant virkdomoms armonikoms, su Aldona kalbamės apie jos kelią į tapybą:

-         Esate dzūkaitė, gyvenote Vilniuje. Kaip nutiko, kad dabar gyvenate Širvintų rajone?

-         Bartkuškyje atsiradau netikėtai. Gyvenau Vilniuje. Grybaudama sutikau žmogų, su kuriuo bendravau vaikystėje. Tuo metu jis buvo našlys su trim vaikais. Jo maži vaikučiai priėmė mane kaip mamą. Aš juos ir išauginau, ir mama tapau. Kartu ir pamilau šitą kraštą, man labai patiko jo gamta. Daug vandens aplinkui, gražus Bartkuškio dvaras.

-         Kas lėmė, kad brandžiame amžiuje ėmėte tapyti?

-         Tapyti pradėjau, kai vyko gyvenimo perversmas. Netekau labai daug man brangių žmonių. Mirė tėvai, mano vyras, draugai… Per keletą metų daug jų išlydėjau anapilin…

-         Jūs niekada nesimokėte tapyti?

-         Nuo septintos klasės norėjau paveikslą nutapyti, kadangi mokykloje nutapiau tokį paveikslėlį ir konkurse užėmiau pirmą vietą. Po to man vis kirbėjo išbandyti. Niežtėjo pirštai. Niekur niekada nesimokiau.

-         Tai kas įdavė teptuką į rankas?

-         Visiškai atsitiktinai susipažinau su Joana Zinkevičiene, pakvietė kavos išgerti. Užeinu pas ją, o ten visa galerija!

Kita priežastis. Kažkada dirbau pas meno kritikę. O tos meno kritikės tėvas turėjo meno studiją. Ir ten buvo gražiausi paveikslai. Žinote, kai nueidavau dirbti, pirmiausia dūšią užgaudavo… Vis pagalvodavau, kad norėčiau šitaip…

Joana Zinkevičienė, išgirdusi mano svajonę, ištarė „tapyk“. Įdavė teptuką ir keletą valandų padirbėjo su manimi. Žinot, juk neturėjau jokio supratimo apie tapybą… Ji mane pagavo tuo momentu, kai man buvo labai sunku.

-         Ir nuo tada tapote?

-         Taip. Namuose ant šaldytuvo yra graži rožė. Grįžusi aš atsisėdau ir nutapiau tą rožę… Vyras pažiūrėjo, sako: „tu tikrai gali tapyti. Labai panaši.“ Nuo to momento pradėjau tapyti. Atsiskyriau nuo viso pasaulio. Man buvo labai gera, kad aš užsimiršau, pabėgau pati nuo savęs… Tapyti tiesiog užsispyriau, nes man labai patinka.

-         Kaip gimė paveikslas „Tėvai išėjo“, kuris atnešė Jums pripažinimą? 

-         Vienas paskui kitą mirė mano tėvai. Po laidotuvių nutariau – moku ar nemoku, bet nutapysiu savo tėvus. Nutapiau, kaip jie išeina į kapines…pirma tėvas, iš paskos – mama. Ne visi ryžtasi kapines tapyti. O aš nutapiau. Kai paveikslą pamatė Joana Zinkevičienė, pasakė: „Važiuosim į parodą. Labai geras tavo paveikslas. Tu laimėsi premiją už šį paveikslą“.

Buvo labai nedrąsu, juk tapiau dėl savęs. Bet važiavome į parodą ir Valdovų rūmuose laimėjau pagrindinę premiją. (Tik pradėjusi tapyti laimėjote? – aut.) Taip, tik pradėjusi tapyti.

-         Ar tiesa, kad du Jūsų paveikslai eksponuojami Valdovų rūmuose?

-         Taip. Tokia buvo konkurso sąlyga – kiekvienas dalyvis turėjo padovanoti savo paveikslą. Tai padovanojau „Tėvai išeina“ ir „Gandrai“, nes šis paveikslas labai patiko organizatoriams. Abu paveikslai yra nufotografuoti ir įkelti į katalogą. Labai gaila buvo išsiskirti su savo paveikslais., bet žinau, kad ten jie bus išsaugoti labai ilgai. Tėvų paveikslą aš nusitapysiu dar vieną. Žinau.

-         Aldona, o iš kur sugalvojate, ką tapysite? Kaip gimsta Jūsų paveikslai?

-         Paimi drobę, porą štrichų padarai ir paskui kažkas veda…pats procesas veda… lyg kažkas iš vidaus pasakinėtų…

-         Tarp paveikslų, gamtos peizažų mačiau autoportretą?

-         (šypsosi – aut.past.) Na taip. Kas atpažįsta, kas ne. Pavadinau paveikslą „Kažkur aš ją mačiau“… Tuomet dar jaunesnė buvau.

-         Minėjote, kad nutapyti paveikslą svaojojote nuo vaikystės. Svajonė įgyvendinta. O apie ką dabar svajojate?

-         Mano visi draugai, giminės, kolegos liko Varėnos rajone. Svajoju gegužės mėnesį ten nuvežti savo parodą. O vėliau dar vieną parodą planuoju Širvintose.

Dėkoju už pokalbį, linkiu lengvo teptuko ir gražių spalvų žaismo… O skaitytojams primenu, kad Aldonos Vasiukevičienės paroda šiuo metu eksponuojama Širvintų Viešojoje bibliotekoje. Užsukite pasigrožėti.

Susiję straipsniai:

• Paroda „Mano spalvų pasaulis“
• Padėk Gediminui pasiekti svajonę!
• „Mano žemė, mano Lietuva“
• Mano aistra – motociklai
• Ar sulauks socialiniai darbuotojai rožinio gyvenimo?