Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Reklaminis skydelis

LR Seimo nario priimamasis

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar jau metas Širvintose įjungti centralizuotą šildymą daugiabučiuose?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

Laisvės ant lėkštutės neatneš – už ją kovoti turime kasdien

/ NERINGA TUŠKEVIČIENĖ /

      Šiomis dienomis mintimis ir vėl grįžtame į praeitį. Į tuos 1991-uosius. Kai nepaisydami kaustančio šalčio ir didžiulio pavojaus kiekvieno gyvybei visi kartu ėjome ginti savo valstybės ir savo laisvės.

     Gyvenime būna įvykių, kurie formuoja mus kaip asmenybes ir pakoreguoja mūsų gyvenimo kelią. Sausio 13-oji būtent tokia. Jei ne ši diena ir šie patyrimai, gal būtume kitokie. Greičiausiai šiandien būtume nuolankūs svetimos šalies ideologijos ir valdžios tarnai bei vykdytojai. Tad mintimis dažnai grįžtu į tuos laikus…

1991-01-13. Vilnius

    Tuomet aš buvau jauna naivi abiturientė, šventai tikinti žmonių nuoširdumu, valdžios padorumu ir šviesesniu rytojumi… Kaip ir visi to laikmečio vaikai, buvau auklėta griežtoje sistemoje, kur kalbėti ir net galvoti galima taip, kaip reikia, kaip nuspręsta aukščiau. Perėjau ir privalomas pakopas: spaliukas, pionierius, komjaunuolis. Laikmetis toks buvo.

     Savo Tėvynę mylėjau taip, kad tankai, lydintys mane į mokyklą (gyvenau ir mokiausi visai prie pat LRT pastato, esančio Konarskio gatvėje) atrodė nebaisūs. O gal tai buvo tiesiog jaunatviškas maksimalizmas? Aš taip pykau ant atėjūnų ir tų jaunučių kareivėlių, kurie buvo mano metų ir stovėjo stiklinėmis akimis, ginklus nutaikę į mane ir mano klasės draugus, besiveržiančius arčiau saugomos televizijos pastato, jog tuo metu net negalvojome, kas mums nutiks. Mums visiems rūpėjo, o kas nutiks mūsų Tėvynei, mūsų miestui ir gatvei.

      Štai ir šiandien, kai išgirstu „bijau“, imu abejoti. O Širvintose ir Lietuvoje „bijoti“ tapo norma.

     Štai pastaruoju metu girdžiu iš kai kurių partijų vadovų bei atstovų apie tai, kad žmonės bijo kandidatuoti į Tarybą, bijo dirbti rinkimų komisijose. Jiems neramu, kad neatleistų iš darbo, kad nekenktų jų vaikams… O kiti labai netikėtai išverčia kailį ir ima tikėti tuo, ką dar visai neseniai kritikavo, nuo ko visai neseniai nukentėjo. Nežinau ir, ko gero, niekada nesuprasiu, kaip galima paminti savo įsitikinimus. Ar kas gerbs tokį žmogų? Ar jis pats save gerbs? Abejoju.

      Dar prieš metus maniau ir tikėjau, kad tuo „bijau“ siekiama išsisukti iš nepatogių, nepageidaujamų situacijų, nesivelti ten, ko nepalaimintų valdžia, tiesiog būti nuošalėje. „Lai kiti kovoja, siekia, o aš palauksiu.“  Tačiau vis galvoju, jei šiandien bijau vieno ar kelių asmenų, tai rytoj gal teks bijoti savo šešėlio?

Šių dienų didvyriai

    Todėl niekada nepaliausiu kartoti: Širvintų atleistieji, išdrįsę pasakyti, kad nesutinka su neteisėtais veiksmais prieš juos, kurie nepabūgo įvardinti, kad įstatymų nesilaikymas, tai jau neteisėta, kurie išdrįso ne tik pasakyti, bet ir stoti ginti Konstitucijos garantuojamų savo teisių savo Tėvynėje, o laimėję bylas grįžo į savo darbus, jie yra šių laikų didvyriai. Visai nebijau šio žodžio. Nes XXI amžiaus Širvintose pasakyti savo nuomonę ir išdrįsti paprieštarauti jau yra heroizmas.

      Kitu atveju tu gali būti atleistas iš darbo ir išvadintas nevykėliu, net nemokančiu dirbti kompiuteriu, iš tavęs gali pasityčioti pripaišant nosį ar savo koją tavajam tarpukojy, tau gali būti paruoštas kampas su neklusniųjų kėdute, kad matytum tai, ką reikia ir fiksuotum tai, kas galima. Toks kampas jau paruoštas nepageidaujamai Širvintų žiniasklaidai. Šiemet jis jau net aptvertas. Nejau mūsų taip bijo?

      Dar vienais didvyriais laikyčiau mūsų rajono Tarybos opoziciją. Juos trypia, menkina, žemina, iš jų tyčiojasi, net šmeižia. Tačiau jie kantriai dirba vykdydami savo pareigą rinkėjui. Opozicijos narys yra viena iš valdančiosios daugumos kontrolės šakų. Būtent jų pareiga matyti ir viešinti neteisėtus, klaidingus valdančiųjų sprendimus. O jų tikrai yra. Ir darbo pakaktų dvigubai didesniam kiekiui žmonių. Ir nereikia sakyti, kad tik dabar pabudo, kad anksčiau niekada opozicija taip nedirbo.

     Opozicija visada dirbo. Prisiminkime, kai opozicijoje buvo dabartinė merė. Ooo kaip buvo kritikuojami valdantieji. Kritkuotas kiekvienas žingsnis. Tad naujo šiame sviete nieko.

      Gėda pripažinti, bet XXI amžiuje pasakyti, kad nepritari valdžios nuomonei, yra didvyriškumas. Visuomenė tobulėja, o su jais ir valdžios žmonės…

Privalome kasdien stovėti sargyboje ir saugoti

    Turbūt girdėjote sakant: kad šeimoje būtų santarvė, dirbti reikia abiems. Lygiai taip pat su TAIKA ir NEPRIKLAUSOMYBE. Jas iškovoję negalime pasidėti į sekciją už stiklo su kitomis relikvijomis, retkarčiais nuvalyti užmaršties dulkes ir didžiuotis savo pergale. Patikėkite, tos ką tik nuvalytos dulkės vėl nugula ten pat ir dar storesniu sluosniu nei iki tol.

       Privalome kasdien stovėti jų sargyboje ir saugoti. Saugoti nuo tų, kurie išdrįs pabandyti padaryti kitaip, kurie sieks priversti tarnauti, pataikauti, išduoti ar net parduoti. Ir tuomet nereikės pas darbdavį eiti su diktofonu kišenėje ir kaupti jo neteisėtus nurodymus. Taip taip, nenusikalbu. Tai šiandien vyksta mūsų rajone. Ir tą pripažįsta visai ne į darbą grąžinti neteisėtai atleisti, o tie, kurie pasikeitus valdžiai pasikeitė kepurę kaip tam filme sakantys „Власть меняeтся“ (valdžia keičiasi) ir bandantys teisintis, kad svarbu išsaugoti darbą. Jie patys pripažįsta tai darantys „dėl savo saugumo“.

 Nepriekaištauju. Kiekvienas laisvas spręsti ir rinktis. Tik labai noriu paklausti: nejaugi tikite, kad iškilus viešumon neteisėtiems veiksmams pakaks pasiteisinimo „aš bijojau“? Ar ramiai miegate naktį? Išdavę save ir savo pažiūras.

      Va ir galvoju. Gal geriau aš dirbsiu su priešu, nei su išverstatskūriu, nes iš pirmojo bent jau aišku, ko galiu tikėtis.

     Žinote ką? Tuomet, kai mes, abiturientės, pasikūkčiodamos raudojome prie drąsios ir nesavanaudiškos Loretos karsto, kai spiginant šalčiui lydėjome jaunus didvyrius į paskutinę kelionę, mes nebijojome. Nors buvome auginti griežtos kontrolės ir santvarkos terpėje, kur viena partija, viena ideologija buvo teisinga, mes žinojome, kad norime ir siekiame LAISVĖS. Šiandien tris dešimtmečius gyvendami Nepriklausomoje Lietuvoje mes nedrįstame pasakyti, kad pažeidžiamos mūsų teisės. Teisės laisvam žodžiui, laisvai nuomonei, laisvam gyvenimui, nepaklūstant jokiai dūdelei ar komandai. Ar išdrįstume pažiūrėti į akis tiems, kurie žuvo už MŪSŲ LAISVĘ, taip ir nepatyrę pirmojo bučinio jaudulio, praradę galimybę tėvams dovanoti anūkus, žuvo nespėję gyventi.

      Patikėkite, laisvės ant lėkštutės neatneš. Ją turime išsikovoti nuolat saugoti patys.

      Aš prisimenu, kodėl mes esame laisvi.

      Gal jau pakelkim galvas ir neleiskime trypti mūsų laisvės. Kas su manim?

NERINGA  TUŠKEVIČIENĖ (KRAPAVICKAITĖ)

Nuotraukoje: Iškart po sausio 13-osios įvykių pranešimą skaito Neringa Krapavickaitė


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

7 Komentarai (-ų)

  1. o sako:

    Vydūnas persako jau visiems žinomą posakį „pasakyk, kas yra tavo draugas ir aš pasakysiu kas esi tu“. Pamačiusi miesto gražintojos sąrašą supratau kiek prielipų, apie kuriuos galėjai nė nenumatyti, pasirodė tikrasis jųjų veidas. Mes gyvename čia ir dabar, net okupacijos metais žmonės išliko laisvi, o čia kas tokio svarbaus, kad reikia būti bendražygiu. Paminima viskas, kas tauru. Tokie žmonės man paprasčiausiai jau nekelia pasitikėjimo, o gaila. Ačiū Neringa jums už tiesą.

  2. taigi sako:

    Neringa, geras straipsnis. Taip iš mano atmintie s niekad nedings tos dienos, kada širvintiškiai nepabūgo nieko: važiavo ginti aukščiausios Tarybos, tą atmintiną sausio 13-sios rytą, pakviesti rajono tarybos susirinko prie savivaldybės, žinodami kas vyksta Vilniuje ir aplink, tačiau susirinko apie pora tūkstančių žmonių ir vieningai stovėjo už Lietuvos Laisvę. Žemai lenkiu galvą prieš tų laikų Širvintiškius, jie juk niekur nedingo ir šiandiena . Didžiausia pagarba jiems, o padlaižūnų ir šiaudadūšių visada buvo ir dar bus, jeigu atsiranda tokie vadinami vedliai, kurie už palaižymą dar ir kaulą numeta. Gerbiamieji , svarbiausia kad mes nepamirštume tų kurie aukojosi dėl mūsų visų.Gyvenimas juda į priekį ir kokį mes ji sukursime , tokį ir turėsime.

  3. Neringai sako:

    Čia tinka ir Jums:

    Kiek daug prasmių šiuose žodžiuose…

    „Žinojome ir tada, ir dabar, kad nugalėti mūsų neįmanoma. Mus galima laikinai okupuoti, mus kartais galima ir nuskriausti, bet musų nugalėti – ne. Todėl kiekvienas mūsų žinome, kas yra laisvė, žinome, kokia jos vertė ir tai įrodė mūsų žmonės, mūsų tauta per šimtmečius“, – kalbėjo šalies vadovė.

  4. Klausimas sako:

    Neringa, su kuriuo sąrašu einate į rinkimus? Balsuosiu už Jus

  5. !!! sako:

    Puikus straipsnis. Žinom visi dabartinį gyvenimą Širvintose. Ir galima, manau, naudoti kalbose tikruosius pavadinimus. Jei viena ponia valdžioje daro nusikalstamą veiklą, tai visi palaikantys tiesiog yra bendrininkai. Visi išverstaskūriai, perbėgę į valdančiųjų šutvę (ir buvę valstiečiai, ir buvę konservatoriai, ir liberalai- pavardės aiškios, nereikia vardint) yra menkystos. Vargšai, nesiseks jiems gyvenime. O šita valdžiukė neamžina. Kad žinotumėt kaip gera laisvai gyvent, daryti tai, kas garbinga ir ko nori, ir nepataikaut žemos moralės žmogeliukams. Nepataikaukit – Vilnius, Ukmergė netoli…
    Pagarba Neringai!

  6. VV sako:

    Nuoširdu, tikra, išgyventa…Tebeišgyvenama… Ačiū, Neringa. Kodėl ta jaunų žmonių auka, jų kraujas išaugino jau savų tironų kartą ir atbukino mūsų budrumą? Iki šiol kiek valdžių dirbo Širvintose, niekam nereikėjo į šonus dairytis, ar su tuo kalbi, su kuo reikia, ar tą įdarbinai, kurį „reikia“. Jei reikėdavo diskutuoti, galėjai laisvai išsakyti savo nuomonę – niekas nekeršijo, nes , matyt, tie žmonės suprato, kad demokratija yra visiems, o ne tik tiems, kurie man patinka…

  7. Asta sako:

    teisybė

Jūsų komentaras:


šeši + penki =

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]