Su Pagyvenusių žmonių diena    Sveikiname senjorus    Sveikinu Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga    Startuoja naujas internetinis dienraštis Širvintų rajone – „Krašto žinios“    Konkurso MANO LAIMIKIS nugalėtojai   

Reklaminis skydelis

LR Seimo nario priimamasis

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar jau metas Širvintose įjungti centralizuotą šildymą daugiabučiuose?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

Marija Remienė švenčia gražų jubiliejų

    DSC_0173Musninkų apylinkėse gimusi išeivė iš Lietuvos, Širvintų garbės pilietė, nuolatinė Musninkų miestelio ir gimnazijos globėja bei rėmėja Marija Remienė šį savaitgalį švenčia gražų jubiliejų.

     Ta proga kviečiame prisiminti “Krašto naujienų” interviu su šia iškilia asmenybe.

MERGAITĖ IŠ MUSNINKŲ

2016-04-18 08:42 

*NERINGA TUŠKEVIČIENĖ * Nuotraukos iš autorės archyvo ir “XXI amžiaus”*

              Mes labai dažnai skundžiamės savo likimu. Verkiame ištikus bet kokiai nesėkmei. Kaip jautėsi žmonės, kai reikėjo skubiai apsispręsti dėl savo ir šeimos likimo, kai reikėjo su mažais vaikais ant rankų skubiai palikti namus, nakvoti po vežimu?

    Apie tai ir daugybę „jeigu“ kalbamės su visuomenės veikėja, meno mecenate, Širvintų krašto garbės piliete, gimusia ir augusia Musninkų apylinkėse Lietuvos išeive Marija Bareikaite-Remiene, kuri šiuo metu gyvena Čikagoje, bet nuolat remia gabių Musninkų moksleivių mokslus, siunčia į Tėviškę knygų.

CSC_0767-Ponia Marija, ar pagalvojate, kaip būtų susiklostęs gyvenimas, jei būtumėte likusi čia, Lietuvoje?

-Toli nubėgusi vaikystė, lyg pro langą žvelgiu į ją, nubertą ne žiedais, bet rūpesčiais. Kiekvieno žmogaus gyvenime… Ką jis reiškia?

Poetas J. Brodskis tvirtino: “Žmogus – tai biografija plius likimas.“

O gal žmogaus likimas yra ir dovana, ir našta?  Jei likimas viską sprendžia ir laimi, koks tada paties žmogaus gyvenimo vaidmuo jei likimas viską sprendžia ir laimi.

DSC_2439-1x  Panašiai aš galiu pasakyti apie save.

   Mano gyvenimą – likimą išsprendė Lietuvos okupacija.

   Šeimoje augome trys vaikai. Nuo gimimo pirmųjų dienų, tėvai planavo mūsų gyvenimą ir ateitį. Tačiau mūsų  ir daugelio mūsų tautiečių – jaunų šeimų gyvenimą sugriovė žiauri Sovietų okupacija. Sugriovė ne tik planus, bet teko pasirinkti ar Sibiro tremtį, ar savanorišką tremtį į nežinią. Tėvai viską paliko: ūkį, gyvenamąjį namą ir visą užgyventą turtą bei savo gyvenimą ir vaikų planus. Mamytei aimanuojant, keliaujant visus metus nežinomais keliais, krentant bomboms, nakvojant tvartuose ar po vežimu, tėtis melsdavosi kartodamas, kad geriau negu Sibire pas Staliną.

    Labai dažnai  pagalvoju, kokia aš būčiau, jei būčiau likusi nepriklausomoje Lietuvoje?

Nutariau Musninkus papuošti ir užsakiau pas menininką Antaną Chmieliauską Šv, Mykolo granito skulptūrą, kuri stovi priešais bažnyčią – užrašas ”Šv. Arkangele Mykolai, vesk mus gėrio keliu“, Marija ir Irena Bareikaitės, JAV, 2002 m.

   images-11Jei būčiau likusi nepriklausomoje Lietuvoje, turėčiau profesiją pagal savo pasirinkimą ir būčiau labai laiminga. Tėveliai planavo gyvenimą Vilniuje, nes ten mokyklos, universitetai ir maldos namai.

   Jei būčiau likusi po okupanto pančių, likimas buvo aiškus – Sibiras, kančios ir greičiausiai mirtis. 1944 m. tėvelis su mumis nediskutavo, pasakydamas mamai: pasiruošk kelionėn, paimk maisto, kiek nors rūbų, paliekam viską laikinai. Karas pasibaigs ir mes sugrįšime į savo namus.

   Likimas taip susiklostė, kad teko augti, bręsti ir mokytis svetimame krašte  Vokietijoje.  Vėliau, subrendusi, pasirinkau kelią būti tarp lietuvių žmonių, dovanoti mūsų visuomenei džiaugsmą ir lietuvišką kultūrą. Savo energiją, šalia darbo, kurią nešiojau savyje, galėjau panaudoti nusiminimui ar nevilčiai, bet tą energiją pavartojau gerų darbų atlikimui, mūsų Tėvynės vargų skleidimui ir ideologinių organizacijų kryptimi.

     DSC_00051Šiame gerame krašte  esu dipukė, ne duoneliautoja ir vardą – žodį visada pabrėžiu. Dauguma iš jaunesniosios kartos dipukių, kaip aš, buvo įsisąmoninta tautinė ir religinė paskirtis bei pareigos gyvenime. Mane, kaip ir daugelį dipukų išeivijoje, mus jungė bažnyčia. Bažnyčiose vyko jaunimo susitikimai, organizacijų sueigos, posėdžiai ir išeivijoje rūpimi socialiniai, politiniai, tautiniai, religiniai bei kiti klausimai. Svetimame krašte labiau  suartino šeimas lietuvės moteris, nepabūgusias  nei audrų nei vėtrų ir ypač skatinančios kurti tik lietuviškas šeimas. Mūsų širdyse buvo Lietuva, Lietuva, Lietuva…

-Kokią Lietuvą prisimenate iš savo vaikystės?

DSC_0380x-Iš Tėvynės išvažiavome, kai man buvo 14 metų. Prisimenu pradžios mokyklą Musninkuose ir dvejus metus Širvintų progimnazijos. Prisipažinsiu, kad savo klasės draugų (-ių) visai neprisimenu. Baigus 6 metus Musninkuose, tėveliai išvežė į Širvintas ir įstojau į 2-ją gimnazijos klasę. Mokėmės 6 dienas savaitėje. Po pirmos mokslo savaitės, labai pasiilgau tėvų ir namų. Po pamokų su kitais klasiokais, bėgau į namus. Tuomet tėvelis numatė ir kiekvieną šeštadienį  (vyras, kuris dirbo mūsų ūkyje) mane parveždavo į namus ir pirmadienio rytą atgal į  Širvintas.  Taigi, mano, jaunuolės dienos, buvo suskaldytos.

   images-3Geriausi prisiminimai – lankymasis pas senelius, mamytės gimtinėje Kaimynėliuose.  Vasarą važuodavome dviračiais obuoliauti, o žiemą  seno namo palėpėje rasdavome daug “gėrybių”: senų rusiškų pinigų, daug piešinių ir mokyklinio dėdžių palikimo. Per didžiąsias šventes, mes vaikai, būdavome jų garbingi svečiai, nes tėveliai buvo namuose užimti su savo draugais ir svečiais. Žiemą, kai negalėjome važinėti dviračiais, tekdavo “papirkti“ cigaretėmis tą patį darbininką, kad jis mums pakinkytų kokį arklį į mažas rogutes. Arklys – ne durnas. Jis pasižiūri kas sėdi rogėsi, įbrenda į sniegą ir parverčia rogutes su keleiviais. Mes susitvarkydavome ir toliau keliaudavome iki Kaimynėlių apie pusantro kilometro.

    Gal geriausias mano prisiminimas išliko grybavimas su mamyte. Po lietaus, anksti prisikėlusios, bėgdavome į miškelį netoli mūsų žemės grybauti. Nuo to laiko išliko man mėgiamiausias maistas Lietuviški grybai ir grybavimas. Kai apsilankau Musninkuose, aš prašau nuvežti mane į tą miškelį nors pasivaikščioti. Tačiau man sako, kad miško kaip ir neliko, o tik brūzgynai. Nekultūringi žmonės sunaikino, iškirto puikias, plačiašakes egles, o samanų kilimas pasidengė krūmokšniais. Rodos, taip ir girdžiu, kaip šnara eglių šakų nepakartojama muzika, kurios niekur tokios negirdžiu.

  DSC_0151 Dabar atėjo laikas  galvoti ne apie prisiminimus ar  praeitį, bet apie netolimą amžinybę. Baigiu mažinti savo “turtą“, daiktus ir sukauptas nuotraukas. Jau išmečiau  šimtus nuotraukų ir albumus. Žiūriu į nuotraukas, kurios kadaise buvo brangios ir reikalingos. Atgimsta atmintis. Atmintis keista ir nepatikima. Bet kas mes būtume be jos? Kartais, žiūrėdama į nuotraukas, atminty ne viskas išliko, ne visada reikšmingi vaizdai ar įvykiai, kaip svarbių ar sukrėtimų priežastis, kur išnyko daug sutiktų veidų ir vaizdų? O ir išlikę atmintyje vaizdai pasikeitę, įgavo kitą pavidalą. Datos nesurikuotos į tvarkingą eilę. Atminties kai kurias spragas užpildo užfiksuoti vaizdai nuotraukose. Ateina atmintyn pasakojimai, kartais užgaunančiais ar kito laiko įspūdžiais. Mano ir kitų tokių yra likimų pažymėtų prarasties metų ženklai. Nieko nepadarysi. Reikia gyventi netekus tėvų ir nuoširdžių draugų. O aš dar gyvenu…

DSC_2432-1x-Kada ir kodėl pradėjote remti įvairias įstaigas, žmones Lietuvoje?

-Kada aš pradėjau remti įstaigas ir žmones Lietuvoje, datos negaliu pasakyti.  Daug metų mūsų šeima gyveno sunaikintoje Vokietijoje, be pinigų, be savo pastogės. Tačiau prisimenu, kad per šventes lageryje mamytė sugebėdavo pagardinti vaišių stalą ir visuomet pakviesdavo vienišus vyrus, kurių šeimos buvo likę už geležinės uždangos ar dar jaunus vienišus, be šeimų, studentus. Panašiai mano tėveliai darė ir atvykę į Ameriką.  Aš visą laiką gyvenau su tėveliais ir juos globojau iki jie iškeliavo pas Viešpatį. Jie mėgdavo atkurti savo prisiminimus iš Musninkų. Klausydama jų pašnekesio, daug sužinojau apie tėvų gyvenimą. Tėtis turėjo 25 krikšto vaikus ir tiek kartų buvo pabroliu vestuvėse. Gal gyveno kiek geriau, tai visi nelaimėje atsidūrę kraštiečiai, pagalbos gaudavo pas tėvelį. Atvykęs į Ameriką, tėvelis,  už  sunkaus naktinio darbo atlyginimą, tuoj pat ėmė siųsti siuntinius giminėms ir pažįstamiems. Okupacijos laikais, siuntiniai ypač brangiai kainavo ir reikėjo siųsti per specialias istaigas, o persiuntimo pinigai ėjo Rusijos agentams. Bet tas nesulaikė mūsų žmonių geraširdiškumo. Aš pirkdavau medžiagas, o tėvelis išsiųsdavo. Be to, tėtis rėmė Lietuvoje kunigus, o jam mirus, aš pradėjau tęsti jo šalpą. Gaila, bet tėtis nesulaukė tos laimingos dienos – Lietuvos nepriklausomybės. Eidama tėvelio pėdomis, pradėjau remti Lietuvoje katalikišką spaudą:” XXI amžių“, ”Artumą“, “Vorutą“ ir kt. ir taip darau iki šios dienos.

    DSC_0008Būdama nuoširdi tikinti katalikė, man rūpėjo Musninkų šventovė, kur buvau pakrikštyta ir barsčiau gėles atlaiduose. Iš pagrindų atnaujinau  Musninkų Šv. Tejybės bažnyčią, įamžindama savo tėvelius, įrašydama jų vardus. Musninkai kadaise buvo didesnis valsčiaus miestelis, o po okupacijos liko visai sunaikintas. Nutariau Musninkus papuošti ir užsakiau pas menininką Antaną Chmieliauską Šv, Mykolo granito skulptūrą, kuri stovi priešais bažnyčią – užrašas ”Šv. Arkangele Mykolai, vesk mus gėrio keliu“, Marija ir Irena Bareikaitės, JAV, 2002 m.

    Nepamirštu ir savo mokyklos Musninkuose, kur pažinau mokslą ir knygas. Dabar, ypatingai iškilmingai tapusia gimnazija, kiekvienais metais ją  remiu ir remsiu finansiškai kol mano jėgos leis.

    Musninkai priklauso Kaisiadorių vyskupijai. Labai gerbiu buvusį ganytoją gerb. vyskupą, o dabar emeritą, Juozapą Matulaitį. Buvau paprašyta paremti buvusio kardinolo Slatkevičiaus tėviškėje Guronyse rožinio paslapties kelią. Pirmą rožinio koplyčią finansavau, įamžindama  savo tėvelius. Žinau, kad tėveliai yra laimingi mano darbais ir mane laimina iš Dangaus.

     DSC_8461xSavo turto dalį, ypač sukauptą meno kūrinius, padovanojau, išsiųsdama į Lietuvos muziejų. Kiek parėmiau giminių ir kitų pažįstamų, neskaičiavau ir neregistravau. Niekas mane nemokė gyventi ir aukoti. Nesu milijonierė, bet viskas gimė iš patriotinės lietuviškos širdies. Tačiau esu kai kurių musninkiečių ir apvilta, kai mano nuoširdumas ir dovanos buvo pamintos, nukeliavo į svetimo dievo garbinimą.

Ką nudžiuginote savo dėmesiu?

- Esu gerai parėmusi ne vieną tautietį Lietuvoje, ar tik palengvinusi jų gyvenimą.  Aš ne vienam kartoju, kad auginu Lietuvos žvaigždę – dainininką iš Musninkų. Visi žinome, kad tautos ateitis yra jaunime. Už jaunimą pirmiausiai yra atsakingi tėvai ir geros mokyklos, o aš pridėsiu  jaunimo oranizacijos ir tikėjimas. Žmogus be Dievo yra kaip medis be šaknų. Mūsų tautoje patrijotizmą ir tikėjimą sugriovė okupantai ir iki šių dienų Lietuva ir ypač mokyklos, sunkiai atsigauna. Kai pirmaisiais po atgautos nepriklausomybės metais Čikagoje lankėsi jau a+a kun. kankinys Alfonsas Svarinskas, sutikome ji su didžiausiu džiaugsmu.  Tuomet jis visiems salėje dalyvusiems pasakė, kad tauta atsigaus gal tik po šimto metų.

     DSC_5555-1xSunku buvo patikėti jo žodžiams .Pasirodo, kad jo žodžiai pildosi. Vilties teikia jaunimo organizacijos ir sambūriai – ateitininkų, skautų ar šaulių. Per jaunimo grupes labai sėkmingai galima ugdyti, skleisti krikščioniškas, tautines, patriotines vertybes. Mane labai teigiamai nuteikė matyti vaizdai nuotraukose, kai Vilniuje per Atvelykį vyko Lietuvos Ateitininkų Federacijos narių suvažiavimas – eisena į katedrą šv. Mišioms ir po to bendra nuotrauka prie katedros. Ateitininkų organizacija pirmaisiais nepriklausomybės metais išugdė tautos elitą, kuris pirmiausiai buvo sunaikintas ir pasmerktas mirtimi Sibire. Lėtai, vėl atsiranda gražaus jaunimo ateitininkų eilėse su didele viltimi ateičiai. Apgailestauju, kad iš mano giminaičų nėra ateitininkuose. Gera organizacija – jauno žmogaus ir tautos ateitis. Ateitininkų organizacijai vadovauja jauni teisininkai, mokslininkai, menininkai – naujas tautos elitas.

DSC_5552-1x-Jūs atidžiai sekate ir išmanote įvykius tiek Lietuvoje, tiek mūsų rajone. Kokias klaidas matote? Ką turėtume daryti kitaip, kad mūsų Valstybė klestėtų?

 -Asmeniškai nesu politikė, bet politika mane domina ir dažnai tenka pasakyti savo nuomonę apie esančią politiką Amerikoje, ar Lietuvoje.

   Lietuvos televizijos laidų nematau, bet skaitau gerą, katalikišką Lietuvos spaudą ir žinoma, mūsų išeivijos žiburį “Draugą“. Lietuvos gyvenimo įvykius ir politiką sužinau atsidarydama “bernardinų” internetą. Bandau į viską blaiviai žvelgti, į tikrovę, nes tik tada galima blaiviai matyti kur eina mūsų tauta. Negalima gyventi ateičiai, skendėjant praeityje ir nepažinus praeities. Mes, išeivijoje, esame nusistatę nekritikuoti Tėvynės savo spaudoje, bet savo tarpe dažnai aimanuojame. Matome ir skaitome didelį skirtumą tarpe pasiturinčiųjų ir vargingai gyvenančių žmonių Lietuvoje. Vieni veržiasi į seimą ir tampa milijonieriais, ir naudojasi visomis gyvenimo galimybėmis, o kita dalis skęsta neviltyje, o jaunimas bėga iš Tėvynės viską palikę – šeimas, tėvus bei prisiminimus. Tautiečiai tikėjosi, kad išlaisvėjusi Lietuva bus turtinga ir visiems bus gyvenimas geras ir turtingas. Tačiau kas trukdo, kuris atneša šeimoms nesantaiką, smurtą, skriaudą vaikams, nusikaltimus. Tai visos valstybės, visuomenės problema, kurią turi spręsti pirmoje eilėje politikai, seimas, kuriems patikėta rūpintis valstybės žmonių gerove. Tauta skęsta alkoholyje. Lobistai sugeba lengvai pinigais ir dovanomis paveikti  daugelio seimo narių ir permainų šioje srityje nėra.

   DSC_0165Mums ypač keistai skamba 23 registruotos partijos Lietuvoje. Kam jų tiek reikia?  Amerikoje turime tik dvi partijas ir užtenka nesutarimo. Lietuvoje jei kam užeina noras tapti milijonieriumi, kuria partiją ir suranda pasekėjų. Kur girdėta, kad svetimtautis, atvykęs į Lietuvą, gali turėti savo partiją? Kodėl Lietuvos žmonėms sunku pamatyti viltį ir šviesą gyvemine? Pirmiausia sugriautas tikėjimas ir jo stoka. Man viešint Tėvynėje, sekmadieniais vykstant į Musninkų šventovę, matau žmonės sėdinčius prieš saulę, rūkant, bet netraukiant į bažnyčią.  Taip ir lieka Musninkų bažnyčia pusiau tuščia.

    Seniau nepriklausomoje Lietuvoje buvo ypač kreipiamas dėmesys į jaunimą, į mokyklas. Buvo statomos mokyklos kaimuose, kuriamos bibliotekos. Mokyklos buvo tautos gyvybės palaikymas ir dvasinė tautinė atspara, o jaunimo organizacijos buvo padėti jauniems žmonėms susivokti dabartyje, gauti dvasinio gyvenimo ugdymo kryptį, atitraukiant nuo kasdienybės. Dabar, Širvintų rajono merė, skelbia uždaranti Kernavės mokyklą ir bando uždaryti net medicinos ambulatorijas. Uždaromos kai kurios bibliotekos. Aš nuolat siunčiu knygas į Musninkus, į gimnaziją ir į biblioteką. Esu Garbės Pilietė Širvintų rajono ir toks merės elgesys labai jaudina ir liūdina.

   Žmogiškosios kokybės rūpestis atitinkamai galioja visiems principams. Kada pačiu pirmuoju savo prinčipu išpažinsime katalikiškumą, tuo pačiu įsipareigojame siekti aukščiausios žmogiškosios tobulybės – gyventi Kristaus idealu ir skleisti jo tiesą.

 Visada Jūsų, Marija Bareikaitė- Remienė, Čikaga

 

Praėjusią vasarą ponia Mraija Remienė  lankėsi Tėviškėje. Apie tai rašėme: https://www.krastonaujienos.lt/2018/06/teviskeje-lankosi-sirvintu-garbes-piliete-is-jav-marija-bareikaite-remiene/


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

3 Komentarai (-ų)

  1. Laima sako:

    visada norisi skaityti apie nuostabų žmogų, tiek mylintį savo kraštą.Sėkmės jums.

  2. VV sako:

    Taip turi atrodyti tikrasis patriotiškumas…Žaviuosi, ir ašaros byra…Ilgiausių metų gerbiamai poniai Marijai.

  3. Vytas sako:

    Nuoširdžiausi sveikinimai.

Jūsų komentaras:


× aštuoni = dvidešimt keturi

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]