Legendinis roko festivalis – jau šį savaitgalį: suburs garsiausias žvaigždes    Scenarijus kartojasi arba kai mesti šešėlį yra svarbiau nei rasti sprendimą    Susitikimas Dzięcioluvkoje    Seimo kontrolierė: savivaldybių darbuotojai naudojasi teisės aktuose paliktomis spragomis    Šalto vandens kainos Širvintų rajone ir aplinkiniuose rajonuose   

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Apklausos

Ar pritartumėte siūlymui dalį kasmetinio biudžeto viešinimui skirti savivaldybės mažumos (opozicijos) veiklos viešinimui?

Peržiūrėti rezultatus

Kraunasi ... Kraunasi ...

VARDADIENIAI

Reklaminis skydelis

REKLAMA

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Mūsų draugai ir partneriai

Reklaminis skydelis

AUTOBUSŲ GRAFIKAS ŠIRVINTŲ RAJONE

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

Pasakokime šeimos ir giminės istoriją vaikams – tai drąsos mokykla

Seimo nario

/ ANDRIUS NAVICKAS, TS-LKD frakcijos Seime narys /

Skirta Gedulo ir vilties dienai atminti

     andrius-navickas-oficiali Gimiau tais pačiais metais, kaip ir Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika. Netrukus Kaune vyko „kalantinės“. Tai buvo laikas, kai vėl tirpo sovietmečio tylos zonos, žmonių kalbose vis drąsiau pasigirsdavo žodis „okupacija“, „laisvė“, „smetoninė Lietuva“. Nepamenu, kiek man buvo metų, kai močiutė, tėčio mama, trumpai paaiškino, kad jos vyras, mano senelis, mirė kažkur Sibire. Daugiau tuomet neišpešiau nė žodžio ir pats prifantazavau, kas tas grėsmingas Sibiras, į kurį geriau nepatekti. Netrukus ir vėl išgirdau pasakojimus apie Sibirą. Tai įvyko mamos giminės susitikime, į kurį suvažiavo daugybė dėdžių ir tetų. Po bandymų papasakoti vienas kitam, kaip gyvena, pokalbiai netikėtai pasisuko į atsiminimus ir įsižiojęs klausiausi tragiškų pasakojimų apie tai, kaip jie stengėsi išgyventi nežmogiškomis sąlygomis.

    Jau būdamas paauglys sužinojau, kad mano senelis buvo nuteistas kaip politinis kalinys ir netrukus žuvo Vorkutoje, o beveik visa mamos giminė buvo ištremta į įvairias Sibiro vietas – liko tik kelios tetos ir pas jas pasislėpusi mano mamytė.

     Gedulo-ir-vilities-dienaNe, tikrai nebuvo nei pikta, nei norėjosi kerštauti sistemai, bet buvo labai keista. Vis labiau į akis krito sistemos, kurioje gyvename „svetimumas“. Ji buvo kaip nepatogi primesta kalinio uniforma. Gali būti, kad ne visiems. Kiekvienoje sistemoje yra sava „nomenklatūra“, kuri plaukia pasroviui, įsipatogina ir tarpsta. Tačiau melas, kad anuomet buvo paprasta ir lengva paprastiems žmonėms. Mano tėveliai augino tris berniukus ir vertėsi nelengvai. Taupėme kiekvieną kapeiką, stovėjome ilgiausiose eilėse ir dar, pamenu, auginome ir prekiavome prie kapinių gėlėmis.

     Pasakojimai apie tremtis mane paveikė kiek keistai. Ne, neišgąsdino, priešingai, atsirado tvirtas įsitikinimas, kad tikrai pasieksime laisvę, kad sovietinis košmaras neišvengiamai baigsis. Neturėjau supratimo nei kaip, nei kada, bet žinojau – tai negali tęstis.

    Jau Atgimimo laikotarpiu mama daugiau pasakojo apie tai, ką buvo girdėjusi iš tėčio, dėdžių, tetų. Ji pati traukiniu buvo nuvažiavusi iki pat Baikalo ežero, aplankyti ištremto tėčio. Pasirodo, kad net tai buvo įmanoma. Tačiau labiausiai man vaizduotėje išliko du vaizdai ir jie susiję su mano proseneliu. Jis buvo tikrai geros širdies, jautrus žmogus. Sugebėjo per karą pas save slėpti žydus, vokiečius, lenkus, rusus. Tautybė buvo nesvarbu – esminis dalykas, kad pasibelsdavo persekiojami žmonės. Ne, jis nebuvo drąsuolis. Kai paaiškėjo, kad netrukus rusų kariuomenė įžengs į tuos kraštus, prosenelis į tvenkinį įmetė radiją ir auksinį žiedą. Dėl šventos ramybės, kad okupantai nekibtų. Nepaisant to, nė vieno slėpto pabėgėlio neišdavė, nors grėsė kur kas didesni nemalonumai. Na, o kai pagaliau po Sibiro sugrįžo į Lietuvą, pirmiausia atsiklaupė ir pabučiavo Tėvynės žemę. Man šis epizodas iki šiol kažkodėl atrodo labai svarbus.

     Dar gerai atsimenu mamytės pasakojimą apie dieną, kai mirė Stalinas. Ji tada sirgo angina ir, kaip pati tvirtina, išgirdusi naujieną, iš karto pasveiko ir pradėjo iš džiaugsmo dainuoti. Sakė, kad galvojo tik apie vieną, kad dabar veikiausiai galės grįžti artimieji iš Sibiro.

     Šias atminties pabiras išprovokavo birželio 14-oji. Diena, kuri visiškai netinka prie į atostogas grimztančios vasaros, lygiai kaip prieš prieš beveik aštuoniasdešimt metų  Sibiro kryptimi riedantys gyvuliniai vagonai ir okupacinės kariuomenės ultimatumai netiko pasakojimams apie sovietinę laisvę, lygybę, brolybę.

     Kodėl svarbu, kad iš atminties neisitrintų tiesa apie okupaciją ir sovietmetį? Tikrai ne dėl to, kad kūrentume neapykantos laužą budeliams ar tiems, kurie pabūgo ir suaugo su sovietine sistema, tapo jos tarnais. Tikras atleidimas ne mažiau svarbus kaip kančių ir aukų atmintis. Jis neišduoda praeities, bet kaip tik ją įprasmina. Tačiau praeities žaizdas išgydyti galima tik tada, kai jas pripažįstame, o ne slepiame po nešvarios propagandos tvarsčiais.

    Gyva represijų atmintis mums šiandien svarbi ir todėl, kad tas košmaras daugiau nepasikartotų. Jog prisimintume, kad ir kokios aplinkybės būtų, tiesą ar melą renkamės mes patys. Net ir sudėtingiausioje situacijoje visada išlieka pasirinkimo galimybė. Istorinių negandų laikotarpiu asmeninis pasirinkimas įgauna ypač didelę vertę.

    Neabejoju, kad jūsų šeimose pasakojamos gal net įdomesnės istorijos apie senelių, prosenelių patirtus išbandymus. Nepavarkime jas pasakoti savo vaikams, išlaikykime gyvąją atmintį. Ji itin svarbus vaistas prieš vertybinę “mažakraujystę”.

    Mano duktė senelių pasakojimų apie trėmimus klausosi kaip jiems prisisapnavusio košmaro, nederančio nūdienos tikrovei. Gal ir gerai, kad jai jau sunku patikėti, kad buvome okupuoti, kad okupacinė valdžia vykdė nusikaltimus. Jos kova už laisvę jau visai kita. Jai tenka grumtis su neapčiuopiamais pavojais, kurie graso suėsti laisvę iš vidaus. Ši kova ne mažiau sunki. Tiesa ta, kad kiekviena karta privalo išsikovoti laisvę sau ir būtent gyvoji atmintis yra labai svarbi pagalba nepabūgti ir nepasiduoti.

 


Susiję straipsniai:

Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis

1 Komentaras

  1. Dėkoju sako:

    Asmeniškumai laiku ir vietoje. Kartais tik per juos galima pasiekti tikslą. Man patiko

Jūsų komentaras:


devyni − septyni =

VISI KOMENTARAI PUBLIKUOJAMI TIK PATVIRTINUS ADMINISTRATORIUI. ĮSPĖJAME: komentuokite atsakingai, galėdami įrodyti savo teiginius. Melagingi teiginiai ar šmeižtas užtraukia baudžiamąją atsakomybę ne redakcijai, o komentaro autoriui.
PRAŠOME LAIKYTIS TAISYKLIŲ
1.Leidžiami tik straipsnio temą atitinkantys komentarai.
2.Draudžiami įžeidžiantys ir nekorektiški komentarai.
3.Primygtinai siūlome naudoti lietuvišką raidyną ir laikytis gramatikos taisyklių.
4.Administracija pasilieka teisę šalinti taisyklių neatitinkančius komentarus arba jų dalį.
5.Už komentarų turinį atsako tik jų autoriai.
6. Ginčytis su administracija dėl šių taisyklių taikymo yra beprasmiška. Pastabos ir pageidavimai priimami el.paštu [email protected]